Jaučiu, Giedre,
ir net žinau, kad kreivokom akim žiūrite Šklėrių pusėn. Girdi, tikėjomės ten turėti Šklėrių archangelą - garbingą, teisingą žmogų, bet taip neatsitiko - viltys neišsipildė ir Šklėrių archangelas suspėjo pasireikšti kaip žmogelis, nesugebantis dalinti žmonėms labiausiai jiems reikalingo turto - Teisybės. Sunkus tai priekaištas ir praryti jį net Pelėdai nelengva. Tačiau kai ką pasakyti šiuo klausimu, man atrodo, reikia ir būtina. Ir pirmiausia paklausiu:
-Giedre, ar Jums neatrodo, kad nemokėjimo Teisybę padalinti žmonėms priežastimi esate ir Jūs? Tyliau. Nepykite ir nesikarščiuokite. Argi ne Jūs iš Šklėrių archangelo, kartu su Littera, atėmėte 55 tomus Lenino raštų? Iš kur be jų dabar man sužinoti, kaip reikia dalyti teisybę? Ir pagaliau net žinoti, kas ji yra?  Argi ne Jūs Šklėrių archangelą it šlapiu maišu pritrenkėte žodžiais: Oi, oi Pelėda, JŪSŲ HEROJUS, pasiilgęs Lenino, kad LIETUVOJE tvarką įvestų??? Patys rusai jo jau nori atsikratyti, to įkyrėjusio lavono, tos šlykščios atgyvenos.
Bet tai, Giedre, ne mano herojus, tai aš pats. Ir todėl turiu teisę suabejoti, ar atidžiai perskaitote buvusio Radijo karietos vežėjo užrašus.
Tačiau „mylėk savo artimą, kaip pats save“ ir aš, Jus Myliu. O jūs, moderatoriai, nemenkinkite šio meilės žodžio, perrašydami jį mažąja raide. Bet dar man smagiau viešai kūrybiečių publikai liudyti, kad ir Jūs, Giedre, Mylite mane. Ačiū Jums už tą meilės gražią dovaną – už Jūsų kūrinį „Kalnas“. Galėčiau įvardinti nemažai kitų kūrinių, bet kol kas:

Plaukia žmonių okeanas
Amžino Kalno šalia.
Žvaigždynais keliaujantis Panas
Nendrių plona dūdele

Meilės melodiją graudžią
Gieda baltam debesy...

Va taip! Ir kai dabar daktarai kapstosi po mano širdį, kurią tai dieną paklausiau, kaip jiems atrodo joje esantis kalnas. Mačiau, kad nesupranta, lyg būčiau jų klausęs svetimos tautos kalba. Palaukęs truputį, klausimą pakartojau ir vienas jų, buvęs arčiau, savo baltą, pirštinėtą ranką padėjo ant mano kaktos.
- Betgi neatrodo, kad karščiuotum,- pasakė. Ir ačiū Dievui, kad tuo metu buvo kardiologė Birutė Petrauskienė, matyt, nemažai mokslų krimtusi žmogaus širdies ir žmonių tarpusavio santykių srityse.
- O!- nudžiugo, - aš ir užmiršau paklausti, iš kur jis toks gražus, kalnas? Ir didelis, ir gražus...
Ji ir Pano muziką išgirdo.
Tuomet pamaniau, kaip labai reikia, kad „Kalnas“ būtų tiražuotas! Kalnas prie kalno, kalnai viršum kalnų... Bala nematė, tegu gal ne visas jis tiražuose būtų. Nendrių plonai dūdelei giedoti apie „pikto atomo nagus“- ne taip jau parasta. Ir, žinoma, šauniausia būtų, jeigu „Kalno“ tiražai ne popieriuje, o žmonių širdyse.
- Panai, grok...

O mūsų burės, burės aistringos
Liepsnoja, plaukia be atvangos,
Nors jų laivai seniai jau dingę
Virš Nebūties žalios bangos.

Panas grojo, klausiausi ir, regis, pirmą kartą galvojau apie tai, kam reikalingas žmogui kalnas? O juo labiau - kam, jeigu jis jo širdyje? Manau, Giedre, kad pasakysi - kam? Bet dabar, kai Jūs toli, kai man reikia laukti nykstančiuose Šklėriuose, tai net iš viduramžių atsiliepia įrašas ar nuo bažnyčios sienos, ar nuo kapo antkapio, ar...

„Vyras toks  buvo vertas ilgą amžių gyventi
Arba net gyvas įžengti į aukštąjį dangų“.

Ir regis, suprantu - o kaip kitaip? Kaip be kalno įžengsi į dangų?
O daktarai kapstosi po mano širdį, bet vis atsargiau, atsargiau. Matyt, ir jiems gaila, jog gali atsitikti ir taip, kad širdis neišlaikys ir kalnas iššliauš iš jos su Panu, grojančiu tokiame šaltyje, tokioje žiemoje.
- Grok, Panai, kur bebūtum. Ir žmonės, taip grojančio, tavęs jau nebijo.
O Jums, Giedre, dėkoju už meilę... Pirmiausia M.K. Čiurlioniui, o per jį visiems mums. Turbūt suvokiate, kad tokiuose laiškuose neįmanoma sutalpinti, kas priklauso „Kalnui“. Bet paslapčia tikiu, kad kiek palipęs juo aukščiau, sužinosiu, kaip reikia dalyti teisybę ir patapsiu tikru Šklėrių archangelu.
Gal patikėkime, kad taip ir bus?