pražydo balta pinavija...
per sodą gandas nuvilnija –
subrendo nuotaka jauna,
kažkam bus nuostabi žmona.

iš sodo nuošalių kampų
jaunikiai varžos iš jėgų.
štai, tarsi koks inteligentas
staipos išdidus serbentas –
uogų dar savų neturi,
damai į kišenę žiūri –
gal priglaus, gal pamylės,
juk gražuolis jis išties..

ir jau rūškanas agrastas
spygliais dygiai nesidrasko.
nors ir senbernis rūgštus,
siūlo kupinus namus.

karštis vasaros alsus,
gležnai gėlei toks baisus –
dairos vargšė pinavija –
„noriu gert...seniai nelijo...“

negirdėjo pretendentai,
pasikėlę konkurentai,
neišgirdo šalavijas,
girtas karklą apsivijęs,
nepadės nei kadagys –
svetimas jam troškulys...

tik staiga... kuklus čiobrelis,
tas, kur glaudžiasi prie kelio –
pilna vandens skrodele
atskubėjo ristele...

godžiai geria pinavija,
mintis mintį nusivijo –
regis, ir iš pakelės,
iš prasčiokų giminės...
anei turto, nei kilmės,
tik daug kvepiančios širdies...
-------
... ir palinko pinavija,
stiprų stiebą apkabino...
už tą gyvastį vandens,
jie darnioj poroj gyvens.