Žiogai smuikuoti liovėsi,
naktis jau šaukėsi rimties.
Nutrūko stygos, išsiderino.
Šalia būties neturi būt mirties.
Bet ji šalia, ji visada šalia,
Tik laukia, kol kūnas ją pakvies.
Išbarstė žiedus pinavijos,
Išrovė darbščios rankos usnis iš daržų.
Lietus ant juodo varno lijo,
Nes neturėjo jis namų.
Nurimo paukščiai, liko tik tuščia padangė.
Ir boružės neskraidė, joms vėjas nuplėšė sparnus.
Taip ryškiai tuo metu žydėjo šiurpės.
Aksomas, barchatas taip prabangu.
Lietus ant juodo varno lijo, nes neturėjo jis namų.
Taip ryškiai vyšniom žydi šiurpės.
Raudonos uogos rodos sirpsta žieduose,
Ir tavo žingsniai tylūs, net nežinai,
Kad paskutinė valanda.
Tokia juoda žiogų liūliuojama naktis,
Toks pilkas, drumzlinas išaušęs rytas,
Atnešęs žinią, – paėmė mirtis.
Tušti namai, kaimynai, giminės,
Mamos juoda skara, ir aš prisnūdusi trumpam
Jau nežinau, ar ta pati, ar jau kita diena.
Puodelis pieno, riekė pyrago balto,
Palikusio nuo šermenų, vaivorykštės lanke
Nušvitus saulė ir ašara sykiu.