– Darbas žmogų puošia. Taip sako, a? Tačiau, dzieduli, senatvę jis ne mažiau puošia. Imsi botagą ar – ne, laikysi vadeles ar– ne, būk drūtas, vežėjau, – pasakė Butgailė.
  Žodžiai girdėti, nešioti nunešioti, tačiau jų įtaiga vertė pasitempti, suklusti, o Butgailė pasirodė it kita. Ir – o, dzievuliau! – kaip viskas, kaip tada, kaip seniau, ir kartu – ne. Žinojau, kad atėjome į karietos pasostę, žinojau, kad tai mano darbo vieta, ir nuo jos nebuvau atitrūkęs. Ne šiaip sau ir žirgas Ygaga neužmiršdavo sužvengti. Šį kartą nebuvo svarbu imsiu botagą ar – ne, laikysiu vadeles, ar – ne; šį kartą reikėjo džiaugtis. Savijauta kilstelėta taip, kad pajaučiau baimę, jog toks džiaugsmas tik tiek ir leidžia pasibūti, kad greitai ir vėl užmirštum – užsimirštum. Žiūrėjau į Butgailę ir žinojau, kad pirmiausia reikia jai padėkoti.
  Nepadėkojau. Nespėjau. Nepasisveikinau, beje, net ir su raidžių trijule, su A, B ir J (jotu). Trijulė irgi laukė kartu su Pro ir Poe.
  – Tai tavo „Akistatų kambarys“, – patikino raidė B ir skubėjo pranešti, kad, girdi, tai ji sumaniusi tokį pavadinimą.
  – Aš siūlau pavadinti „Vežėjo inkilu“, nors suvokiu, kad prasmingiau rodyti į „Koplytėlę“. Pats sau nuodėmklausys, pats sau nuodėmių išpažinėjas, – pasakė raidė A.
  – O štai J (jotas) nieko nepasiūlė. Sako, nepratęs niekais užsiiminėti. Sako, jam labiau patinka, kaip yra, kaip nuo seniai žmonėse priimta. Taigi – „Pasostė“, – painformavo Butgailė, nes neatrodė, kad J (jotas) skubėtų ateiti prie tokių naujienų.
  – Kuo senesnis pavadinimas, tuo jis arčiau Dievo Tėvo, – pasakė jis, o aš tik dabar suskatau padėkoti Butgailei už prasmingą pasivaikščiojimą, už aukštai kilstelėtą savijautą, kartu išsakęs nerangumo priežastį – kodėl taip vėluoju.
  Dar vis baiminausi, kad neužmirščiau ištarti jos vardą ar ne taip jį ištarčiau. Todėl pirmiausia mintyse tardavau man gerai žinomą Butkaus pavardę. Ji man taip artima, kad galėjau pasikliauti, jog atmintyje nepasiklysiu. Tariu pavardę Butkus, bet kaip aidas suskamba ir jos, Butgailės, vardas. Šitaip buvo drąsiau pasikliauti savo atmintimi. Jaučiau, kad joje vyksta kažkokie man nenuspėjami dalykai. Kol kas vis laimingiau, laimingiau, bet kartu vis daugiau baiminantis, kad balius nepasibaigtų skaudžiomis pagiriomis.
  – Tikrai?
  –Taip, taip. Pradžioje mintyse ištariu Butkus, o paskui jau tavo vardą – Butgailė. Baisu, nesmagu, liūdna, jeigu atėjęs čia, vėl prarasčiau atmintį, netgi negebėčiau atsiminti man gražaus žmogaus vardo. Aš tai puikiai žinau, ką tai reiškia. Ne iš lubų nurašiau: ak tu, Amnezija, o vienaake... 
  – Taip, taip – sukluso Butgailė. – O toliau? Kaip toliau apie Amneziją? Ji, kaip girdėti, čia nemenkai pasiautėjusi.
  – Geriau jos neprisiminti. Apie ją man taikėsi ir kalbėti, ir rašyti, ir gyventi su ja. Nei rašalo, nei laiko, nei smegenų nebuvo pasigailėta. Tačiau – kaip dabar atsimenu – Amnezijos vardą rašiau mažąja raide:

Ak tu, amnezija, o vienaake,
kad tu prapultum! –
žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais,
žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
kaip Dievo rykštė engia –
sustojo smegenys,
o akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
tik nežinau, iš kur ir kam jie čia.

  Ogi žiū, kad pasostės sienoje prasivėrė Žmogaus iš Griškabūdžio matymas. Seniai jį buvau sutikęs, bet užtat dabar... Štai kaip! Nors imk ir nepatikėk.
  – Jonai, kiek metų kaip nesimatę! Kiek metų! – pražydau kaip vaikas, išgirdęs kukuojant gegulę. Ėjome vienas prieš kitą apsiglėbti, gal net nieko negirdėdami, o tik save.
  – Jeigu tų metų ir nemokėtum suskaičiuoti, neatsimintume, kiek jų, jau ne bėda, Pranuci, jau ne bėda. Ir anksčiau girdėjau, kad tavo atmintis atsigauna, bet dabar pats matau. Beveik pusę eilėraščio atsiminei. Ne per žmonės, ne per mikrofoną ar radiją, televiziją, o iš tavo lūpų, Pranuci, savo ausimis girdžiu. Žinau, koks tai, atrodytų, neįmanomas darbas išsivaduoti iš Amnezijos glėbio. Man tai sakyti nereikia. Aš irgi nežinojau savo vardo, rodžiau į save ir kalbėjau: aš esu Amnezija.
  – Valio! – suskato džiautis Butgailė, Pro (proza) ir Poe (poezija). Plojo rankų delnais ir džiaugėsi: [ i]valio! Karieta važiuoja. [/i]
  Džiaugėsi ir Jonas iš Griškabūdžio ir, atrodė, kad su juo džiaugiasi visas Griškabūdis. O man, jaučiant tokią publiką, buvo smagu ir lengva atsiminti užmirštą eilėraštį ir labai atsargiai deklamuoti:

Žiūrėjau į save ir buvo keista –
kas dar atėjo būti į namus?
Iš stiklo veidrody
raukšlėtas lyg rupūžė
kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
žinoti šitokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau!
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
kad buvęs vakar ar arčiau...

  – Betgi jau dabar atmeni, Pranuci. Atsimeni, – džiaugėsi Jonas. – Et, armonikos reikia. Užmiršau pasiimti, kad ją kur...
  – Apie užmarštį ša, ponai, ša. Bent šiandien ir čia. Ša! – tartum nenorėjo jos girdėti Butgailė, o mane ragino toliau deklamuoti iš užmaršties prikeliamą eilėraštį.
  – O toliau?
  – Galima ir toliau. Tačiau nuo šiol Amnezijos vardą rašysiu tik didžiąja raide. Labai didžia, kad matytųsi ne tik popieriuje, ne tik ekrane, bet ir... . Neklauskite – kodėl? Apie tai aš dar kalbėsiu. Norėčiau, kad vis aiškiau ir aiškiau, kol pagaliau ir pats suprasiu – kodėl? Bet sakau: man dabar svarbu eilėraštį perskaityti taip, kad atsiminčiau, kaip jis atrodo sugrįžęs į atmintį. Visas. Ir su gramatika, ir su sintakse.

Ak tu, Amnezija, o vienaake,
žinau tik, kad esu.
ir... ne daugiau.
Tu užgesinki šitą savo akį
ir nežinoki kaip
be praeities slogu.

  – Tikriausiai, kad bent šį, paskutinį posmą, reikėtų keisti, redaguoti, – pasakiau pabaigęs deklamuoti. Galbūt taip, kaip dabar jis man galvą užgula, gal kažkaip kitaip, bet nusitaikant į tezę, į supratimą, kad būto, kad ir kaip ne [i]kaip[/i] jis atrodytų, neverta užmiršti. Ir reikia, labai reikia, kad tai suprastų ir Amnezija.

Ak tu, Amnezija, o vienaake,
še tau dar ir antra akis.
Jei panorėtum – ir trečia tebūna,
tik negesink Žmogaus šviesos,
kurioj pasaulį matom
kaip šventą būtį, kaip bažnyčią,
ją susikėlę savo atminty.