Sapnuoji vėl kaimą. Ir vėl loja šunys –
Beveisliai – pilki ir pikti.
O tu vėl į kaugę krenti
Iš uosio nudžiūvusio, kreivo viršūnės.
 
Į šieną, kur bado ne dobilas – usnys –
Spygliukai palieka delnuos...
Nors niekas neliepia: „Sapnuok...“,
Bet tu negali niekaip rytą prabusti.
 
Žinai – netiesa – viso šito nebuvo:
Lojimas, kritimas, spygliai...
Tačiau pernelyg jau giliai
Naktiniai košmarai įmurkdė į purvą.
 
Tu pats pasimetęs ir mažas šunytis
Kapstais... Inkšt jėgų nebėra...
Pragręžia auksinė yla –
Saulėtekis – juodą bei slegiančią lytį...
 
Bizūnai šviesos nenumaldomai lyti
Visus, kas dar loja, visus, kas dar šunys...
.............................................................................
 
O tu – tiktai varganas, menkas šunytis
Sapne prie nudžiūvusio uosio viršūnės
Į purvą įklimpęs prabust negali...
 
„Šunytis“ 2017 birželio 21 d.