kai lašės pro vyzdžius kregždėmis
mes iš lėto nubusim
o nuo kūnų aušras
godžiai lyžčios užuodę drugiai
mes kalbėsim į tylą tyla
tarsi nieko nebūtų
ten tarp žydinčių vyšnių
žolėj
kur paklysta nuogi
 
o po to mes stebėsim aušras
kaip erotiškai bunda
kol auksiniais lašais nulašnojusios
sodą apglėbs
kol pažirs kregždėmis
išsiliejusios sielų lijundros
nuo kurių mūsų akys
sodo vyšnios šarmoj pasislėps