Rašiau, kaip detaliai KGB srutų gaujelė mane seka ir mane mato – net mano judesius! Rašiau, kaip naktį antklodes vieną ant kitos susilygindamas išgirdau sakymą, iš jų buveinės atsklindantį: tu antklodes susilyginai vieną ant kitos. Neseniai šį faktą aprašydamas, paminėjau, kad nei savo rankų tą naktį negalėjau įžiūrėti, nors jos baltos, ne kaip negro – taip buvo tamsu, o jie matė ką dariau. Kai rašinį, kuriame tai buvau aprašęs, paskelbiau internete, tai štai kas po kelių dienų atsitiko: man pradėjo juoduoti rankos! Plaštakos, plaštakų viršus. Pajuodavo nedaug, vos pastebimai, bet buvo visiškai aišku, kad natūraliai tokios tamsios (kažkiek net mėlynai tamsios), jos būti negali ir aš supratau, kad bangų poveikiu šį pajuodavimą gaujelė išgavo. Kaip tik dėl to tai padarė, kad buvau parašęs, jog mano rankos baltos, ne kaip negro. Šit dar viena iš įdomybių, kurią ir stebukliuku, manau, galima pavadinti.
Tai nuostolis man buvo joks. Nejoks šis: štai jau antra diena, kai tie srutos kankinančia būsena kankina mane labai nepakenčiama.
 
2017.VI.4, Sekminės
 
 
Užuodei!
 
Kad gaujelės žodžius girdžiu bet kur Lietuvoje bebūdamas, irgi reali įdomybė. Antai pernai vasarą kaime – gimtajame kaime vasarą leidau – pradėjau telefonu siuntinėti SMS žinutes apie tai, kad KGB gaujelė nuotoliniu būdu kankina mane kankinančia būsena ir seka mano mintis. Nedaug trukus (kai siuntinėti žinutes pradėjau) man jie pasakė: „Užuodei!“. Iš to žodžio supratau, kad tokių žinučių siuntinėjimas yra man nauda.
*Pasunkino kankinimą, dar labiau pablogino ir taip blogą savijautą.
 
2017.VI.12 dienos rytas
 
 
Mėlynšoniai
 
Mano pastarųjų bent dviejų dešimtmečių gyvenime dedasi tokių dalykų, kurių aš niekaip kitaip nevadinu kaip KGB veikimu. Tiek jie šešėliniai, nevieši žmonės visko man daro, kad iš tikrųjų šizofrenija galima susirgti. Visokių gluminančių dalykėlių kasdien, o ir po kelis kartus kasdien jie man padaro. Sakykim, šlykščiausias „dalykas“: einu vietove, lauku, kuriuo dar nebuvau ėjęs, ar keliuku, ir pamatau, kad... ekskrementų yra man specialiai padėta. Tai kėgėbistinių srutų padėjimas; bet man daug svarbiau, kad jie, jų gaujelė, kankinančia būsena manęs nekankintų. Tai tokie KGB srutos – kaip ekskrementai. Ekskrementai kelyje mane visai mažai skausminga, lyginant su tuo, kaip jie, mane bloga savijauta bangomis kankina.
Įvadą parašiau, dabar tęsinys. Man matydavos, kad viską tyčia kas aplinkui manęs siejama su manimi. Tiek jie mane savo tokiu smirdėjimu paveikė, kad, būdavo, guliu lovoje bangomis kankinamas, žvelgiu pro langą į dangų ir pamatau: varna praskrido! Topteli kvailiausia mintis: gal kėgėbistai čia ją man paleido, kad taip netikėtai praskrido! Juk varnų mūsų Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone, kaip ir kituose mikrorajonuose, nėra, joms čia maisto nėra, todėl ir nesilaiko, neturėtų laikytis. Šita kvailybė dar labiau „pasitvirtino“ 2017 metų birželio 11 dieną.
Ryto sulaukęs išėjau degtinės nusipirkti, nes tik gerdamas gaunu trupučiuką lengvesnę savijautą, kuria nusikaltėlių gaujelė nuotoliniu būdu mane kankina, be to, manau, kad jei girtuokliausiu, tai jie mane amnestuos: liausis kankinę ir sekę mano mintis. Taigi einu „placdarmu“ kur auga klevai, vengdamas susitikti su žmonėm, kurie tuoj pat išlenda paplūsta į mane, kai erdvėje pasirodau: daugybę žmonių ir mašinų, daugybės mašinų judėjimą šešėliniai nusikaltėliai suaktyvina judėjimui, kai aš išeinu ir ar einu, ar omnibusu važiuoju. Bet čia apie genius parašysiu, o jau ir rašau.
Svirduliuodamas, bet gerai girdėdamas ir proto niekad neprarasdamas išgirdau: klykauja kažkoks paukštis! Panašiai tokiu garsu, kaip aš kriokteliu kankinamas, kai gaujelė bangomis kankina blogąja savijauta.
Na, žinia, geniai tokie paukščiai, kokių mieste nepamatysi, o aš minėtą dieną pamačiau. Kad kaime juos matydavau, tai natūralu, bet štai pamačiau didmiestyje, didmiestyje pirmą kartą, ir iškart kvailai pagalvojau, ką ir sakyti kvaila, kad... kėgėbistiniai žmonės juos, genius, čia paleido. Sakau kaip galvoju, tai yra rašau kaip galvoju ir tik labai retai būna kvaila, ką parašau. Sakyčiau, netgi niekad kvaila nebūna, ką parašau (iš tikrųjų nebūna).
Taigi suklusau koks ten kažkur visai netoliese girdisi klyksmas, kažkoks savo intonacijoje klyksmas kaip kovoje pralaiminčiojo. Išgirdęs klyksmą, žengti sustojau, kad pamatyčiau kas čia padangėje darosi šiltą vasaros dieną, vasaros rytmetį ir pamačiau akiratyje: greitai, plasnodama greitumu kiek gali, matau skrenda varna, o jai iš paskos, visai prie uodegos lekia kažkoks paukštis, mažesnis už ją; bet nors mažesnis, vis dėlto atakuoja ją kaip didesnis. Net ir, matosi, mostas sparnų greitesnis – tiesiog už uodegos varnai čiumpa iš paskos lekiantis. Pamatęs šį nedidelį padangės stebuklą sustojau ir žiūriu galvą užvertęs, kas čia virš manęs vyksta.
Bet labai greit tie padangės kovotojai nuskrido už namo ir man akyse jų nebeliko, bet vis tiek dar stovėjau, kelias minutes laukiau, nėjau, kur ėjau, stovėjau tarp klevų ant žolės. Nes dar girdėjosi tas klykavimas, kažkur visai arti, kažkur netoliese virš šių gražiai karpytų lapuočių medžių, tarp kurių stovėdamas laukiau kad pamatyčiau dar, ką mačiau, kas bus toliau (žmonių, kurie kiekvienąkart „per mane“ eina, nesimatė). Ir šit, matau, vėl matau tuo vaizdu gėrėdamasis: labai greitu skrydžiu atlėkė prie pat manęs paukštis ir nutūpė ant klevo šakos visai visai prie pat manęs. Žiūriu,.. kad tai... man pažįstamas man paukštis: genys! Supratau, pažinau, pamatęs šone tamsiai mėlynos spalvos paspalvinimą. Dabar pavasaris, netgi jau vasara, medžiai jau sulapoję, ir tarp gražių žalių lapų paukščiai daug gražesni negu žiemą, ant belapės šakos nutūpiantieji.
Bet buvo įspūdis dar didesnis. Aš tebestovėjau ir laukiau, ar ką dar pamatysiu, ar išgirsiu. Ir vos kelias minutes palaukęs nepralošiau: man nematant, tai yra tai atsitiko man iš nugaros: atlėkė,.. atakavo mane... tas genys, kurį girdėjau klykaujant, ir mačiau kaip varną jis vijosi, gujo gamtiniu įpročiu iš savo aplinkos, kurią mato. Bet kas įdomiausia: tas gražusis paukštis genys greitu skrydžiu taip... prašovė, netikėtai taip arti praskrido man... virš pakaušio, kad net plaukai nuo jo sparnų plasnojimo prasiskleidė, netgi senokai jau ir plautus mano plaukus prasklaistė, nes skridimas buvo toks netolimas, kad ir nepurūs plaukai „suplasnojo“, pasikėlė – pajutau; jie ir netrumpi, tai ir todėl pajutau jų žymų sušiurenimą – tiesiog tarsi akivaizdžiai sklaistėsi, suvirpėjo nuo oro bangos, pakilo kaip įelektrinti. Kažkodėl neišsigandau to tokio staigaus, momentinio genio perplasnojimo visiškai arti manęs, prie pat mano galvos, vos neprisiliečiant; ir aišku kodėl neišsigandau, o netgi savotišką malonumą pajutau (kokio dar niekad nebuvau jautęs): argi išsigąsdama paukščio, padangėje skraidančio, kurie, kaip žinome, nepavojingi – žmogaus niekada nepuola! Nors, žinia, ir paukščiai daug jėgos turi: sugriebia trinage koja savo auką – mačiau kaip sugriebia erelis, sugriebia taip, kad niekaip gyvas neliksi, o tik į orą pakels. Bet man nuo paukščio įvyko kaip sakau: genys švystelėjo, mane atakuodamas kaip kažkokį sau netinkantį ir kliudantį jo gyvenimui grėsmininką, jo gamtinėje teritorijoje atsiradusį: pralėkė man prie pat virš galvos taip arti, kad net plaukus pašiurpino. Neišsigandau, o tik apsidžiaugiau tokiu dar niekad nepajaustu, nepatirtu jausmu, ir nė kiek nepavojingu atakavimu plasnojant sparnais.
*Įjungė bangomis KGB srutų gaujelė man sunkesnę kankinančią būseną, guluosi, toliau rašyti nepajėgiu. 2017.VI.18 dienos vėlus vakaras
 
Bet šit vėl esu šioje faktografinėje novelėje.
Kai mane genys pikiravo, aš nė nepajudėjęs likau ir toliau stovėti toje pačioje vietoje, tikėdamasis ir laukdamas, kad dar pamatysiu ir pajusiu, ką kątik pamačiau erdvėje. Nedaug laukti reikėjo: genys, apskridęs ore ratą, man nepamatytą ratą, vėl... pralėkė pro mane!.. vėl man prie pat pakaušio, vėl vos nepaliesdamas snapu ar gal kojomis man galvos, plaukus net labiau pajudindamas nekaip pirmesniu skridimu, pikiravimu.
Tų genių tą šiltą rytą mačiau du. Po šio antrojo į mane skridimo geniai nulėkė kuris kas sau ir, manydamas, kad daugiau jų nematysiu, žengiau kur ėjęs ir tik netikėtai sustojęs: degtinės į krautuvę nusipirkti nuėjau, nes nuo KGB srutų gaujelės, kurie bloga savijauta mane kankina, bandau gelbėtis gėrimu. Eidamas dar ir nulaužtą medžio šaką pamačiau, man ant tako padėtą (o šį momentą man bilstelėjo į lubas iš buto, kuris virš manojo buto), o kankinančią būseną kėgėbistiniai niekšeliai vėl pasunkino, kas man tiek nereikalinga, kiek niekam kitam.
Negaliu nesistebėti, kaip stipriai geniai medžio kamieną snapu išmuša, ieškodami ir, be abejo, rasdami maisto, sename medžio kamine. Esu matęs taip giliai iškapotą, regis, gluosnio kamieną, kad tiesiog nufotografuoti tą išmušą buvo verta, nes sunku blaivu protu patikėti, kad toks mažas paukštis iškapoja, išplėšia alkanas tokią įdubą, nereikalingus medžio skutelius snapu nuo savęs mėtydamas kur papuola, kad tik pasisotintų: medyje tokią gilią ertmę, maisto siekdamas, iškapoja, kad tikrai sunku patikėti tokiu pajėgumu.
 
 
Įtikinama įdomybė
 
Atsimenu sovietmečio laiką, kai gerų prekių nesant, atsirado „pardavime“ rankinukų net ir... vyrams. Tai tokie maži krepšeliai neštis rankoje, arba prie diržo prisikabinti. Tai, be abejo, patogus dalykas, bet man nematomą šypseną keldavo pamačius vyriškį su tokia „pinigine“ rankoje: nes, nors ir vyriškiausias, man dėl tos piniginės atrodydavo... truputį moteriškai.
Čia tiek įdomu, kiek apie prekybą, o antras įdomumas dar tas: panelės tuos vyrų rankinukus pradėjo vadinti „pideraska“. Irgi išradinga ir linksmas jų pašaipumas. Jau net antrą kartą šį pašaipumą pažymiu rašte.
 
2017.VI.20