4. Pasivaikščiojimas su Butgaile

  – Karieta važiuoja, o mes pėsti einam, – po kelių  žingsnių pasakiau Butgailei, įsikibusiai į  parankę, kad ne aš  jai, o ji man padėtų. Žinojo, kad mano  kojos kels mane, žinojo, kad eiti nebus sunku, tačiau nebuvo tikra, kad panorėsiu prasivėdinti, atitrūkęs toliau nuo įsėdėtos vietos. Į mano burbtelėjimą ne iš karto atsiliepė, tačiau ir atsiliepusi mąstė, kaip ką geriau reikėtų atlikti surengtoje išvykoje. Atsiliepė tik dėl pakalbėjimo, neduodama  progos, kad pradėčiau niurgzti. Jai nebuvo  reikalinga, kad man tai būtų  įdomu.
  – Ar dėl to stebėtis reikia? – pasižiūrėjo į  mane  Butgailė, o truktelėjusi  pečiais: – O gal? Tačiau tai taip įprasta, taip  įprasta. – Ir  jau, persimetusi į  kitą ariją: – Kažin,  kokiu greičiu Žemė skrieja  aplink Saulę?
  – Aplink Saulę?
  – Na taip.  Aplink Saulę. O sukasi ji apink ją  107 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, – pati atsakė į savo klausima Butgailė, o aš:
  – Kąąąąą?
  Kalbėti apie taip  patikimai „stovinčią“  Žemę man atrodė nei šis nei tas. Tačiau ji, Butgailė:
  –  Tai taip įprasta, taip įprasta, kad net nejaučiame, kad ji tokia greita.
  – Jeigu sumanei man sekti pasakas, tai atsiprašau. Aš ir be pasakų greitai užmiegu.
  –  Nemanyk, kad Saulė dėl to sustos. Ji irgi skrieja, tik  truputį greičiau negu Žemė aplink ją.  Skrieja ji apie 800 tūkstančių kilometrų per  valandą greičiu, – dar išgirstu žinią. Ir ką jai  pasakyti? Mato, kad  senas, tai galvoja, kad ir kvailas. Įprasta gi. Ir tai iš  tikrųjų –  taip. Na ką gi, – tegu, tegu, – tyliai pasižymėjau mintyse, tačiau  apie tai kalbėti nesinorėjo, juolab išgirdus apie dar  didesnį greitį „tingiai“  patekančios, „lėtai“ per dangų link vakarų šliaužiančios ir vėlgi „tingiai“ nusileidžiančios saulės. Nieko sau! 800 tūkstančių kilometrų per  valandą.  O gal Butgailė  suklydo? Neatrodo, kad ir 80 kilometrų  per valandą  galėtų nušliaužti.
  –  Nagi sakyk, kur tau niežti.  Matau, kad niežti. Galvoje? Sakyk, kol dar toks mūsų laisvas laikas: ką norim, tą darome. Ot, pavyzdžiui, einame abu už parankių susikibę ir dainuojame, – pasakė ji  ir uždainavo:

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė  rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą.

  – Tu ką, liežuvį pametei? Ar ausis? – stabtelėjo  Butgailė papriekaištauti, kad nepadedu jai dainuoti, kad ne duetas, taip sustabdydama ir mane.
– Nėra laiko, Butgaile. Mudviejų žingsnius skaičiuoju ir mūsų pasivaikščiojimo greitį matuoju. Greiti esame. Galima nusistebėti, jeigu pasak tavęs, nebūtų „tai taip įprasta, taip įprasta. “
 – Seniai  dainavau. O  kodėl? Kas bepasakys, jeigu ir pati nežinau, – pasakė Butgailė ir vėl:

Žirgas kėlė balną,
Balnas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai  motinėlei.

  – Tačiau tai taip įprasta, taip įprasta,  ar – ne? O kas neįprasta arba bent mažiau  įprasta, a? Kas? 
  – Mudviejų  pasivaikščiojimo  greitis Saulės greitį  aplenkia bent 100 tūkstančių kilometrų per valandą, – pasitaikė proga šmaikščiau  pasakyti. Bet ar supras?
– Va, va! – nudžiugo Butgailė, – Štai ką reiškia  atsikelti  iš  krėslo ir  išeiti  pasivaikščioti  po karietą. Žinok, dzieduli, po tokio pasivaikščiojimo tavęs laukia dovana. Mes nemenkai ginčijomės dėl jos, tačiau dabar yra taip, kaip yra. Bet tai  nereiškia, kad kitaip negalėtų būti. Ar nebus. O aš prašau tavęs, kad nieko neslapstytumei, kas tau  nepatinka,  nelaikytumei užspaudęs  savyje. Prašau: būk  atviras kaip kosmosas.  Ir tai labai svarbu,  daugiau negu suvokia eksperimentas. Visos dovanos tik iš užančiaus – sušildytos, išnešiotos, iš  ten padovanotos.
  – Rodosi, kad daugiau žinote, kas karietoje, negu aš, jos vežėjas.
  – Kai rodosi, žmonėse patariama  žegnotis, tačiau nemanau, kad dėl to užgriūvančios karietą lemtys atsišlietų, atstotų, išnyktų. Dainuok, vežėjau, arba – giedok. Tai protingiau. Ir nemanyk, kad galima sudainuoti dainą ar išgiedoti giesmę, kol jos susidėvi, kol nereikalingos. Žinau, esi dainavęs, po bažnyčias šlaistęsis, ten giedojęs, bet  abejoju, ar žinai, kad ir dainuojant, ir giedant reikia mąstyti. Gal netgi pirma  pasirūpinti  galva, o tik  po to muzika, gerkle. Ot girdim „Žemė kėlė žolę“. Akivaizdu. Lyg galima būtų to nesakyti, bet tuoj pat klausimas: o kas Žemę kelia? O ir toliau  veiksmas vyksta taip, kai viena būtis pasitarnauja vis kitai: žolė – rasai,  rasa – pasagėlei, pasagėlė – žirgui, žirgas – balnui... O aš štai klausiu, kas atsitiko, kad buvau liovusi dainuoti? Kažin –  kas? Jeigu būčiau nesiliovusi, turbūt dabar nereikėtų suklusti: o kas Žemę kelia, a? Gal tu žinai, vežėjau?
  – Aš irgi jau – ne, nedainuoju.
  – Dainuok, vežėjau. Dainuok, kad be viso kito, kas taip įprasta, padainavę sužinotume, kas mus ištiks. Ne  kažkada,  o labai greitai  – gal dar saulei  nenusileidus.  Na, gal rytoj. Kas mus ištiks artimiausiu laiku, tiesiog ranka pasiekiamu. Ir taip visuomet po kiekvieno padainavimo. Girdi, vežėjau?
  – Girdžiu.
  – O dainos kaip ir Žemė, kaip Saulė, kaip karieta, kaip mudu, vežėjau, jos nestovi vietoje. Dainuok, vežėjau. Arba bent juokis. Ir – ša! Nekalbėk, kad tai nejuokinga. Mes dar nesuvokiame, kaip labai tai juokinga, tačiau dabar jau galima pasibelsti.
  Tačiau pasibelsti neprireikė. Lyg priešryčio debesėlis įsišvietė įėjimas. Ten ir Pro su Poe. Jos kažką sakė, bet negirdėjau. Anapus debesėlio erdvė nebuvo didelė, bet sukonstruota taip, jog nereikėjo baimintis, kad atsitrenksi į sieną, į baldą, paslysi grindimis, kad nebus patogu atsisėsi nepaisant kur atsėstum. Erdvė ir jos apystata formavosi orientuodamasi pagal suvokimą, kad atėjusiam joje žmogui būtų jauku ir gera. Atrodo, kad poreikis, kaip kam reikia  būti, sukonstruotas jame pačiame.
  – Na, o dabar, vežėjau, priiminėk svečius. Ir visuomet turėk laiko pagalvoti, kad nuo vežėjo prasideda karieta, o ne kaip nors kitaip, – pasakė Butgailė, išlaisvindama mano ranką iš po savo pažasties.
Pelėda