4. Pasivaikščiojimas su Butgaile
– Karieta važiuoja, o mes pėsti einam, – po kelių žingsnių pasakiau Butgailei, įsikibusiai į parankę, kad ne aš jai, o ji man padėtų. Žinojo, kad mano kojos kels mane, žinojo, kad eiti nebus sunku, tačiau nebuvo tikra, kad panorėsiu prasivėdinti, atitrūkęs toliau nuo įsėdėtos vietos. Į mano burbtelėjimą ne iš karto atsiliepė, tačiau ir atsiliepusi mąstė, kaip ką geriau reikėtų atlikti surengtoje išvykoje. Atsiliepė tik dėl pakalbėjimo, neduodama progos, kad pradėčiau niurgzti. Jai nebuvo reikalinga, kad man tai būtų įdomu.
– Ar dėl to stebėtis reikia? – pasižiūrėjo į mane Butgailė, o truktelėjusi pečiais: – O gal? Tačiau tai taip įprasta, taip įprasta. – Ir jau, persimetusi į kitą ariją: – Kažin, kokiu greičiu Žemė skrieja aplink Saulę?
– Aplink Saulę?
– Na taip. Aplink Saulę. O sukasi ji apink ją 107 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, – pati atsakė į savo klausima Butgailė, o aš:
– Kąąąąą?
Kalbėti apie taip patikimai „stovinčią“ Žemę man atrodė nei šis nei tas. Tačiau ji, Butgailė:
– Tai taip įprasta, taip įprasta, kad net nejaučiame, kad ji tokia greita.
– Jeigu sumanei man sekti pasakas, tai atsiprašau. Aš ir be pasakų greitai užmiegu.
– Nemanyk, kad Saulė dėl to sustos. Ji irgi skrieja, tik truputį greičiau negu Žemė aplink ją. Skrieja ji apie 800 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, – dar išgirstu žinią. Ir ką jai pasakyti? Mato, kad senas, tai galvoja, kad ir kvailas. Įprasta gi. Ir tai iš tikrųjų – taip. Na ką gi, – tegu, tegu, – tyliai pasižymėjau mintyse, tačiau apie tai kalbėti nesinorėjo, juolab išgirdus apie dar didesnį greitį „tingiai“ patekančios, „lėtai“ per dangų link vakarų šliaužiančios ir vėlgi „tingiai“ nusileidžiančios saulės. Nieko sau! 800 tūkstančių kilometrų per valandą. O gal Butgailė suklydo? Neatrodo, kad ir 80 kilometrų per valandą galėtų nušliaužti.
– Nagi sakyk, kur tau niežti. Matau, kad niežti. Galvoje? Sakyk, kol dar toks mūsų laisvas laikas: ką norim, tą darome. Ot, pavyzdžiui, einame abu už parankių susikibę ir dainuojame, – pasakė ji ir uždainavo:
Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą.
– Tu ką, liežuvį pametei? Ar ausis? – stabtelėjo Butgailė papriekaištauti, kad nepadedu jai dainuoti, kad ne duetas, taip sustabdydama ir mane.
– Nėra laiko, Butgaile. Mudviejų žingsnius skaičiuoju ir mūsų pasivaikščiojimo greitį matuoju. Greiti esame. Galima nusistebėti, jeigu pasak tavęs, nebūtų „tai taip įprasta, taip įprasta. “
– Seniai dainavau. O kodėl? Kas bepasakys, jeigu ir pati nežinau, – pasakė Butgailė ir vėl:
Žirgas kėlė balną,
Balnas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai motinėlei.
– Tačiau tai taip įprasta, taip įprasta, ar – ne? O kas neįprasta arba bent mažiau įprasta, a? Kas?
– Mudviejų pasivaikščiojimo greitis Saulės greitį aplenkia bent 100 tūkstančių kilometrų per valandą, – pasitaikė proga šmaikščiau pasakyti. Bet ar supras?
– Va, va! – nudžiugo Butgailė, – Štai ką reiškia atsikelti iš krėslo ir išeiti pasivaikščioti po karietą. Žinok, dzieduli, po tokio pasivaikščiojimo tavęs laukia dovana. Mes nemenkai ginčijomės dėl jos, tačiau dabar yra taip, kaip yra. Bet tai nereiškia, kad kitaip negalėtų būti. Ar nebus. O aš prašau tavęs, kad nieko neslapstytumei, kas tau nepatinka, nelaikytumei užspaudęs savyje. Prašau: būk atviras kaip kosmosas. Ir tai labai svarbu, daugiau negu suvokia eksperimentas. Visos dovanos tik iš užančiaus – sušildytos, išnešiotos, iš ten padovanotos.
– Rodosi, kad daugiau žinote, kas karietoje, negu aš, jos vežėjas.
– Kai rodosi, žmonėse patariama žegnotis, tačiau nemanau, kad dėl to užgriūvančios karietą lemtys atsišlietų, atstotų, išnyktų. Dainuok, vežėjau, arba – giedok. Tai protingiau. Ir nemanyk, kad galima sudainuoti dainą ar išgiedoti giesmę, kol jos susidėvi, kol nereikalingos. Žinau, esi dainavęs, po bažnyčias šlaistęsis, ten giedojęs, bet abejoju, ar žinai, kad ir dainuojant, ir giedant reikia mąstyti. Gal netgi pirma pasirūpinti galva, o tik po to muzika, gerkle. Ot girdim „Žemė kėlė žolę“. Akivaizdu. Lyg galima būtų to nesakyti, bet tuoj pat klausimas: o kas Žemę kelia? O ir toliau veiksmas vyksta taip, kai viena būtis pasitarnauja vis kitai: žolė – rasai, rasa – pasagėlei, pasagėlė – žirgui, žirgas – balnui... O aš štai klausiu, kas atsitiko, kad buvau liovusi dainuoti? Kažin – kas? Jeigu būčiau nesiliovusi, turbūt dabar nereikėtų suklusti: o kas Žemę kelia, a? Gal tu žinai, vežėjau?
– Aš irgi jau – ne, nedainuoju.
– Dainuok, vežėjau. Dainuok, kad be viso kito, kas taip įprasta, padainavę sužinotume, kas mus ištiks. Ne kažkada, o labai greitai – gal dar saulei nenusileidus. Na, gal rytoj. Kas mus ištiks artimiausiu laiku, tiesiog ranka pasiekiamu. Ir taip visuomet po kiekvieno padainavimo. Girdi, vežėjau?
– Girdžiu.
– O dainos kaip ir Žemė, kaip Saulė, kaip karieta, kaip mudu, vežėjau, jos nestovi vietoje. Dainuok, vežėjau. Arba bent juokis. Ir – ša! Nekalbėk, kad tai nejuokinga. Mes dar nesuvokiame, kaip labai tai juokinga, tačiau dabar jau galima pasibelsti.
Tačiau pasibelsti neprireikė. Lyg priešryčio debesėlis įsišvietė įėjimas. Ten ir Pro su Poe. Jos kažką sakė, bet negirdėjau. Anapus debesėlio erdvė nebuvo didelė, bet sukonstruota taip, jog nereikėjo baimintis, kad atsitrenksi į sieną, į baldą, paslysi grindimis, kad nebus patogu atsisėsi nepaisant kur atsėstum. Erdvė ir jos apystata formavosi orientuodamasi pagal suvokimą, kad atėjusiam joje žmogui būtų jauku ir gera. Atrodo, kad poreikis, kaip kam reikia būti, sukonstruotas jame pačiame.
– Na, o dabar, vežėjau, priiminėk svečius. Ir visuomet turėk laiko pagalvoti, kad nuo vežėjo prasideda karieta, o ne kaip nors kitaip, – pasakė Butgailė, išlaisvindama mano ranką iš po savo pažasties.