Bet buvo ir tokių laikų, kai daug gaujelę maldaudavau ir prašydavau, kad nekartotų žodžių mano galvoje, nelaidytų į mane, kad jie ,,nelotų“, kaip dabar sakau (seniau šitaip sakyti bijodavau). Ilgai, labai ilgai, tokiu prašinėjimu nuolankavau. Ir, matyt, mano prašymai kažkiek kažką ir paveikdavo. Nes kartą, po ilgai besitęsusio šitokio laikotarpio, šitaip beprašinėjant kad jokių žodžių mano galvoje nekartotų, kartą netikėtai man pasakė: ,,Tegul [jis] nepradeda“. Viešpatie, argi aš pradedu. Supratau, ką tie žodžiai reiškė. Supratau, kad man nubudus mano ausyse atsirandantis kalbėjimas reiškia tai, ką pasakė: ,,kalbėti pradedu“ aš. Rytais. Praėjus vos kelioms minutėms po nubudimo, aš ,,pradedu kalbėti“. Kiekvieną rytą. Kai šitaip kalbėti ,,pradėdavau“ , jie pradėdavo tan kalbėjiman įterpinėti ir savo žodžius. O kadangi kalbėti ,,pradėjau“ aš, todėl šitaip žodžius jie svaido ir per visą likusią dieną. O aš nieko nepradėdavau – kalbėti pradėdavo jų aparatūra, kalbėjimo mašina, kurią įjungdavo praėjus trumpučiam laikui po nubudimo. Įjungta kalbėjimo aparatūra labai išgarsindavo mano minčių žodžius ir iš negirdimų jie virsdavo į garsiai girdimus. Išgarsindavo į aiškiai ir garsiai man pačiam girdimus, o taip pat girdimus ir jiems jų buveinėje. Nepradėti galvoti nubudęs aš nepajiegiu, galva pati savaime, nevalingai ir nesustabdomai pati galvoja. Kol jų aparatūra nesuaktyvinta, mano galvojimas man pačiam mano ausyse negirdimas, bet jie rytais mano galvojimą su ta aparatūra, būdavo, pagarsina, ir vaizduoja kad garsiai kalbėti pradėjau aš. Įjungdavo savo aparatūrą tokiu režimu, kad mano mintys mano ausyse girdėdavosi labai garsios, tarytum radijo kalbėjimas, kai jis paleistas garsu, visam kambariui girdimu. Bet niekas nei tame pačiame kambaryje, nei prie pat manęs priėjęs, to mane varginančio kalbėjimo negirdėdavo. Jis buvo tik man, tik mano ausyse ir galvoje girdimas. Kalba KGB srutų mašina garsiai, o girdžiu tik aš. Ir tokį naikinimą KGB turi. Tai labai vargina, ir labai erzina. O štai jie kažkam sako, kad kalbėti pradėjau aš. Kaip pikta būdavo!
Į tą ,,radijinį“ kalbėjimą, į kalbėjimo mašiną, jie dėdavo, kaip sakiau, daug ir savo žodžių, kurių mano mintyse, mano galvojime, nebūdavo.
 
Vienas baisesniųjų gaujelės niekšų yra dar ir taip sakęs: ,,Jį kankina!“. Kaip pagalvoju, ar tik nebuvo tai jų niekšiškumo viršūnė, niekšiškumo, kurį parodė sunkiuoju manęs kankinimu ir minėtais žodžiais. O jis pats kankinimą laikydavo įjungtą, pats kankindavo bangomis, o pasityčiodamas sakė: ,,Jį kankina!“.
Suk juos Perkūnas! Bijau ir prisiminti. Štai ir impresija, ne tik dokumentas.
 
2014 m.
 
Ir tai tiesa:
Prancūzų rašytojas Žanas Žakas Ruso (kurio ,,Išpažintis“ jaunystėje mane taip žavėjo!) visus penkis savo vaikus atidavė pamestinukų prieglaudon. Manydamas, kad ten jie bus laimingesni, negu pas jį patį gyvendami.