Sekmadienis
Davei gal žodį, skiemenį, gal garsą,
kas saugotų, globotų amžinai,
raškiau nuo skliauto vaivos juostos varsą,
ir man vis rodėsi, kad Tu į žemę atėjai.
Toks didelis ir toks galingas,
kad net aprėpt mintim baugu,
stebuklas Tu nuo debesų nužengęs,
o aš einu – paskui Tave seku.
Kur vesi? Gal nežinomybėn?
O gal vienatvės šaldančion gelmėn?
Žinau, Tu – spindulys, kai mano akys žiba,
kai prakalba kažkas didus manin.
Sakau, aš klystantis ir mažas,
sakau, šešėly Tavo vis buvau,
tegu tik spindi spinduly Tavajam mažas lašas,
kuriuo skruostus nuplovei man, dangau.