Tai nusviro bijūnas apsunkęs
Po nakties prie birželio žolės.
Ką kalbės skaistus žiedas palinkęs,
Aukštos rožės tikrai negirdės.
 
Gal žadės žiedlapėliais papuošti,
Kai lietus arba vėjas juos skins,
O pačiam vešliais lapais žaliuoti,
Kol ruduo net ir juos pasiims.
 
Gal norėjo paguost, kad neverta
Pavydėt raudonųjų žiedų,
Jie nuvysta, į užmarštį krenta
Net ant dirvos juodos, ant takų. 
..............................................
 
Tik tiesa paprasta — nešti grožį
Kartais būna ir žmogui sunku.
Ką sakyt bijūnėliui ar rožei,
Kai pravirksta dangus upeliu...
 
Tik nusvirt, prisiglausti prie žemės,
Prie pačios paprasčiausios žolės,
Vėjas siaus, lietus plaks, bet bus gera,
Nedraskys niekas žiedo gėlės.