Tau atversiu savo širdį tarsi rožę,
Subrandintą, kvepiančiais žiedais,
Lai atskleidžia visą savo grožį
Net ir su aštriais spygliais.

Dieviškai svaigus jos aromatas
Pasiklysti niekada neleis,
Juk dangus kiekvieną žingsnį mato,
Kokiais bekeliautume keliais.

Jei branginsi, saugosi, globosi,
Skrisim tarsi ant sparnų kartu.
Jei puikybei, melui pasiduosi,
Tai įsuks lyg upė be krantų.

Tiek nedaug juk žmogui reikia,
Kad pavirstų rože be spyglių..
Kas didžiausią malonumą teikia?
Tai, kada girdi ir ištari MYLIU!