Kelkraštis

Ar teisūs tie, kurie mylėję išsiskyrė,
Bet savo pažadus užrašė ugnimi?
Karščiu alsuoja gatvės priemiesčio nebylios,
O tu duobėtą kelkraštį mini, mini...
 
Kraštelį brūkšteli įskilusio asfalto –
Dar vienas akmenėlis rieda ant žolės
Tarytum klausimas: „Nejau aš dėl to kaltas?“
Kaltų – juk nebėra, teisių – akmuo nelies.
 
Tačiau ilgai gulės lyg priekaištas ant lauko
Šalia kitų tokių bevardžių ir pilkų.
Plauks debesys. Bet jie juk visada nuplaukia,
Tačiau ne tuo vingiuotu nueitu taku.
 
Ir taip aukštai, kad galvą teks ir vėl pakelti –
Vėl nematysi, jog po kojomis akmuo...
..........................................................................................
 
Ir nuo ugnies ne eižės – lydysis asfaltas,
Todėl tave tiktai duobėtas kelkraštis kamuos...
 
2017 birželio 16 d.
kaip lietus