Kol plaka dar krūtinėje širdis,
Kol akys mato ir dar matyti nori,
Ištiesus ranką kol kažką jaučiu,
Aš gvenu ir dar gyventi noriu.

Man čia gerai, man čia labai gerai,
Man visko čia užtenka, daug nenoriu,
As noriu grožį amžiną matyt,
Kurį mažyčiam man Tu dovanojai.

Kiek daug dar nežinau  ir nemačiau
Žmogaus minties gelmės lobynų,
Ir aš mažytis kiek galėdamas stačiau
Mažą  gyvenimą iš molio plytų.

Lietuviško raudono molio,
Kartais grubaus, kartais labai dailaus,
Dar ir dabar iš jo didingos pilys stovi,
Randuotos, atlaikę mūšius, išbandymus dangaus.

Ta atmintis ant aukšto kalno
Vis dar neleidžia man ramiai užmigt,
Kažkam užeina noras griauti,
Kažkam vėl noras atstatyt.

Kiek daug jau buvo tų griovėjų,
Kiek daug dar mums jų pagimdys,
Kol dar galiu užrišt batų raištelį,
Einu  gyvent, einu gyvenimą statyt.