Mažutė, miela ir šiek tiek pasiklydus
Tą naktį, kai žvaigždės ant žemės nukrinta,
Atskrido jinai ir įlindo į vidų
Į sapną slapčiausią – visiems užrakintą.
 
Pamojo sparnais drugio, švelniai paglostė
Ne miegą, pagalvę – blakstienos kraštelį
Ir priglaudė lūpas (keistuolė...) prie skruosto,
Nors skruostai tą naktį man buvo sušalę.
 
Nežemiškas jausmas (išties – juk sapnuota...)
Sušildė ir širdį, ištirpdė ir vėsą,
O šalį, kurioj aš buvau, ūkanotą
Žodžiu jinai apšvietė tarusi: „Dviese...“
 
Kalbėjo ji daug, gal ne viską girdėjau –
Juk laimė retai sapnuose pasiklysta,
Tačiau supratau, kad yra toji fėja,
Nes gali man duoti daugiau negu viską.
 
Tiek daug nereikėjo – užteko tik šypsnio –
To mielo trapumo, kai liūdesį veja,
Ir, rodės, nebusiu – šaly pasiliksiu,
Kur žvaigždės nukrito į pievą ir svają.
 
Deja, neilgai (trumpos vasaros naktys...)
Mes buvom kartu, kur dar šypsenos žaidžia,
Kur nėr ko prarasti, nėra ko netekti,
Kur nieks nematuoja gyvenimo skaičiais...
...................................................................................
 
Ir kartais dabar, kai bundu vėl iš miego
Sekundės dalelę jaučiu sapno fėją –
Tampu aš laimingas, nors jos nebelieka,
Kadangi žinau, jog tikrai ją turėjau.
 
„Sapnų fėja“ 2017 birželio 16 d.