Smilkstąs vidudienis, aguonų liepsną plaiksto vėjas,
Šilokų kilimas sugundo atsigulti.
Dėl vieno dobilo štai dvi kamanės riejasi,
O ant bajorių – pilkos kelios dulkės.
Kodėl lietus jų vakar nenuplovė?
Kad įsiėdė lyg būtasis laikas.
Rikiuotė smilgų ropščiasi per griovį
Ir sapno pradžią tarsi knygą skaito.
Prašau, negręžkite manes skubriu lapojimu,
Juk nepabėgsiu, būsiu jūsų trąšos.
Kibus lipikas raizgo, riša kojas,
Per kaklą virva gyvas skruzdžių takas.
Taip sužinojau, kad smalsių stebėtojų
Neapžiūrėjus pieva neįleidžia.
Smilkstąs vidudienis. Gal jau gana gulėti –
Liepsna aguonų lieka man ant veido.