Dėl idėjos ne vienas kentėjo.
Nusidėjo tik tuo, jog tikėjo,
Kad mylėti galima drąsiai,
Kad ir svečias, ir priešas supras tai.
 
Nežinia, kiek reikės dar laiko,
Kad kentėti netektų be saiko,
Kiek dar reiks, kad žmogus subręstų
Ir mylėtų dažniau nei nekęstų?
 
Dievo tarnas pripylęs vyno
Prie altoriaus kiekvieną sekmadienį:
– Patikėk gerumu kaimyno!
 
Amžių šventraštis primena sąžinei,
Kad jau buvom suklupę ne sykį,
Bet ant kelių krenti tik atleidimo prašyti...