Eilėraštin, bičiuliai, lįskim,
Ir užsidaužkime duris.
Užšaukim velkes, užsiriškim –
Tikrovė mums nebeįgrys.
 
Kasdienio nihilio gana.
Svajonių man galva pilna.
 
Tegul nesąmonės čia švyti
Lyg deimantų lietaus lašai.
Raštu čia stebuklus daryti
Iš ritmo vien galiu ašai, –
 
Paleist nuo pasaitų kentaurus
Ir Prometėją nuo uolų.
Teatro nihil – kaukės bjaurios,
Jei dar prasmuks – išspirt keliu.
 
Gudruolių išperų gana.
Pakelkim kaušus su daina!
 
Nuo skliautų, deivės, nusileiskit,
Ir jūsų meilė tam tebus,
Kas pergales blaivus praeis, ir –
Kas nesėkmes išjuokt gabus.
 
Tikros linksmybės tas nejaučia,
Kieno tulžis gyvent silpna.
Taurėj jaunystės svajos siaučia,
Putoja nuotykio liepsna.
 
Tik dūsta čia taurė tyra.
Lindynė džiaugsmui per siaura.
 
Iš džiaugsmo skeldi urvo sienos.
Užgęsta deglai. Ir nakty
Suvirpa paslapties blakstienos.
Pasaulį ūžaujant jauti.  –
 
Iš žemės kalas žemės dvasios,
O medžiai...  žengia nuo kelmų.
Kaip šaknimis – uolas kietąsias,
Šakom – miglas apkabinu.
 
Aušra jau skamba rausvapirštė.
Į lūpas aš bučiuoju ją.
Pražysta nerimas ir tirpsta
Visatos pradų dainoje.
 
Dainingas gaudžia okeanas
Vandens ir žemės vestuves.
Pakilo elfai,  trolių klanas.
Jie patekančią saulę švęs.
 
 
                       Ši muzika – rapsodija,  tai temų gana daug.