2. Užsilikę kovo 10 d. varduvininkai

     Nepamaniau, kad išplėšdamas kalendoriaus lapelį, Geraldas lyg atlieka žygdarbį, daro auką. Liūdnai šyptelėjęs, uždėjo ranką ant peties:
  – Kinkyk karietą, vežėjau, kinkyk, – tarė. – Mūsų penketuko kelionė Žuvies žvaigždynu baigta. Bent aš taip suprantu. Ir todėl suprantu dar, kaip skaudu pasidaro, kai dūžta karietos.
  Nedaug supratau, apie ką pakalbėjo Geraldas, tačiau net į galvą nedingtelėjo mintis, kad jis kalba apie Žuvies žvaigždyną, rodydamas  jį kaip karietą. Kovo 10 d. varduvininkų penketukas – ir  jis, Geraldas, ir Silvija  su Butgaile, ir Emilis su Naubartu – buvo iš ten. Man  paprasčiau buvo suprasti, kad Geraldas kalba apie mano karietą, kalba apie „Dženę“, apie kinkinį, iš kurio laimingas žvengė žirgas Ygaga. Ir taip užtruko ne metus. 1994 m. sausio 15 d. 10 val., išvažiavusi į pirmą kelionę, „Dženė“ tragišką baigtį netikėtai patyrė jau  įsišvietus XXI  amžiui. Tiksli data (ir netgi  tragedijos vieta), deja, deja, tačiau atmintyje neišsilaikė. Labai tikiu, kad kažkieno valia buvo pasirūpinta, jog toks žinojimas išnyktų ir nesugrįžtų, tačiau, kaip suprantu, šis darbas atliktas labiau nepasirūpinus jo kokybe. Tai sakau  todėl, kad neužmirštu apie tai galvoti, net tikėti, kad geriau pasirūpinus, atmintis turėtų atsigauti. Ir ypač toks tikėjimas sustiprėjo, išgirdus atmintyje žodį „gaidgaidystė“. Kartoju, ne„ gaidgystė“, o būtent GAIDGAIDYSTĖ. Jo iki šiol nesurandu žodynuose, tačiau dabar jis man reikalingas, kaip ataskaitos taškas. Nuo jo atsistato, sugrįžta atmintis. Kad ir ne po daug, po žiupsnelį, bet sugrįžta. Ir pirmų pirmiausias iš atsimintinų dalykų atrodo taip: dar prieš GAIDGAIDYSTĘ...
  Šis žodis su keletu kitų, jam talkinančių, buvo ištartas bent tris keturis kartus, kol pagaliau atsirado sakinys, o po jo ir kiti, iškalbėti švariu, įtaigiu, stipriu vyro balsu.
  – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, kad jau, jau...
  Iš kur šie žodžiai? Kas juos pasakė? Ilgai  buvo mįslė. 
  Nemačiau kalbėtojo profilio, net šešėlio – ne. Jo pažinime akys nedalyvavo. Šitoks jo pažinimas tik per ausis, tik per girdėjimą. Apie tai tuoj pat, dar neištirpus rytui, parašiau:

   Kalbėtojo balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį paimčiau, kad ir nedaug iš jo malonių prašyčiau, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones karieta.
  – „Džene“, kur tu? Kas su mumis atsitiko?
  Taip pirmą kartą sujudau teirautis apie save, klausti taip, kuomet šitokias pastangas, o jų išdavoje atsiradusius nutikimus, gebu liudyti savimi. 
  Atsiminimuose nematomą kalbėtoją įvardiju Balsu. Ne todėl, kad pažinau jį per jo kalbėjimą, jo balsą, ne todėl, kad pavasariais–vasaromis, netgi užgrobęs didesnę dalį rudenio, įsitaisau gyventi Vilniaus Balsiuose šalia tyvuliuojančio Balsio ežero. Nematomą subjektą apdovanojau Balso vardu todėl, jog taip atsitikę, kad iš jo gauta informacija iškalbėta žmogaus balsu:
  – Kas buvo, seni, buvo, – karieta sugriuvo, – neretai  mintyse  išgirstu jį ir dabar, tačiau pirmą kartą tai atsitiko po karietos žlugimo, jau  įvažiavus jai į XXI a. teritoriją. Jo pakraštėlyje. Jo pradžioje. Ir žodžiai girdisi arti, arti lyg kas iškalbėtų juos esantis šalia. Niekuomet nenuspėji, kada gali išgirsti taip pasakytus Balso žodžius. Manau, kad tai todėl, kad suprantu, jog negerai atsitiktų, jeigu  nežinočiau, nuo ko prasidėjo atbundanti atmintis. Pradėjau džiaugtis anuomet parašytame sakinyje pažinęs mąstymo procesą, kaip antai:
  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų – ne ramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienut vienutėliai.
    Ir štai atėjo laikas, kai laikiau iš kalendoriaus išplėštą lapelį. Kas čia taip apie žmogaus vienatvę, a? Kaip ji atrodanti, a? Ne, vienatvės  nebuvo. Reikėjo išmokti suvokti, kad  tai, kas vyksta, tai nei filosofija, nei fantazija. Realybė dvasioje tokia pat reali, kaip ir išplėštas kalendoriaus lapelis, bet peizažas jos dažniau pranoksta sapnų realybę. Ir manęs nestebina, kad jie tokie yra, nes vis dėlto ne veltui parašyta: 
  „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.“
  – Ha!, ha! – girdžiu. – O kur jis. Kas jį matė? Taigi paveikslą. 
  – „Džene“, karieta, man atrodo, kad ir tu esi Dievo atvaizdo dalelė. Jo trupinėlis, – lyg sakau, lyg  mąstau, lyg girdžiu, kaip kažkur toli žvengia žirgas Ygaga. Kartu su manimi, draugiškai nusiteikę Silvija, Butgailė, Emilis, Geraldas ir Naubartas. Aš dar vis tik apgraibomis suprantu, kad jie varduvininkai, užsilikę čia iš kovo 10 dienos. Jau užsilikę, jau, nes antai kaip nearti jau nukeliavusi jų „karieta“. Kaip pasivyti Žuvies žvaigždyną, kai jau vasara, jos pradžia ir dangus užimtas Dvynių žvaigždėmis?
Betgi ir vėl parašyta, betgi skamba:

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

  – Ak, balsas prikimęs, – taip padainavęs lyg  pasiskundė Kandžius, tačiau dėl to geros nuotaikos negadino, – betgi... betgi ne vilkas, ne staugti atėjau, – linksmai  pasakė  jis. O po pusvalandžio, gal net greičiau, iškeliavo. Atrodė, kad nusigręžiau nuo viso pasaulio, kad  niekas akių nematytų.
  Ar nepamatė?
  Dar vis laikiau lapelį rankoje, o dvasioje jaučiau, žinojau, kaip gyvenimas tarpsta, vyksta, dirba bite. Kaip galima nežinoti, nematyti, negirdėti, kad darbas jo kaip pagal Biblijos ištartą žodį: ir Dievas tarė...
  – Jeigu tai, ką čia matote, yra mano, tai  prašau – būkite kaip svečiuose, – skubėjau dėmesiu apdalyti dvi moteris ir tris vyrus. Man nebuvo sunku juos matyti kaip kosmoso, kaip Žuvies žvaigždyno žmones, bet gerai jaučiau, kad tokios būsenos aš ir pats esu  kosmoso žmogus.
  – Ar ne per ilgai užsilikome, kad galėtume jaustis „kaip  svečiai“? Tačiau man įdomu įaugti, įsiausti į kitokią aplinką, – pašnekėjo Silvija.
  – Per ilgesnį laiką įpranti, užsimiršti ir jau nejauti, kad esi užsilikęs. Tačiau ką darysi, jei nėra kur pasidėti. Antai kur mūsu „karieta“! Plaukia, plaukia Žuvelė, vis toliau, toliau kol atplauks atgal, tik jau iš priešingos pusės, –  pakalbėjo ir Butgailė.
  Tai ne pirmas susitikimas su dienos varduvininkais, tačiau anieji neužsilikdavo. Suspėdavo sugrįžti  į savo karietas tą pačią dieną. Šį kartą reikalai atrodę kitaip, bet ir šį kartą net ir smulkmenose regėjosi, kaip kažkada buvo sukurtas pasaulis – gyveni, esi, kalbi, kažką žadi, kažko pats tikiesi, tačiau neužmiršti, kad galėtų kažkas pirmiau atsirasti už žodį: pirmiausia jis, žodis, o paskiau jo virsmas į  kažką. Net man pasimanė, kad daug  kur savimi panašus į Bibliją. Nesvarbu, kad kalbame, atrodytų, apie niekus, mažmožius. Štai kad ir apie kalendoriaus lapelį, netgi kai jis išplėštas, bet pasaulio tvėrimo instinktas budi: ir Dievas tarė...
    Geraldas, išplėšęs kovo 10 dienos kalendoriaus lapelį, neišsilaikė neprisipažinęs, kad jį išplėšti jam buvo baugu.
  – Atrodė, kad tokiu poelgiu išduodame savo karietą, savo Žuvį, – sakė jis, ir nors mėgo pajuokauti, tačiau atrodė susikaupęs net tuomet, kai abi rankas kėlė į dangų ir savo karietai siuntė patikinimą: – O  žvaigždėtoji – ne!  ne! Niekuomet ne! Neužmiršime.
  – Žinoma, kad ne, – nusišvietė šypsotis Emilis, – kažkiek dar užtruksime emigracijoje, įteisinsime Kandžių į varduvininkų sąrašą ir paprašysime dziedulį, kad savo karietą pakinkytų ir –  aida!  Pavysim, Žvaigždėtoji, pavysim...
  – Tai kad nėra jos, taigi dziedulio karietos... Jau kiek metų, kai ne...
  – Nepamesk lapelio, dzieduli, – atsiliepė į mano žodžius Butgailė.
Pelėda