Sakai, kad gerai mane pažįsti. Geriau už mane pačią. Žinai, ką galvoju, ką veikiu, kur buvau, kur ne, ką skaičiau ir kur žadu nukakti Joninių naktį. Tuomet kam apie tai rašyti. Juk tu jau viską žinai. O aš ne. Apie save žinau tik tiek, kiek leidžia akimirka, kuri taip greitai pasprunka, jog nespėju nė pajust jos buvimo. Taigi kaip ir nieko apie save nežinau. Tik tiek, kad užvakar buvo pirmadienis, o vakar antradienis. Šiandien trečiadienis. Lietingas. Apsivilks kasdieninį prozos surdutą, gal įlįs į fraką ir stos diriguoti nuotykių orkestrui. Aš nežinau. O tu žinai. Negaliu atimti tavo žinojimo visutėl viską apie mane. (greičiausiai linksnyje padariau klaidą. Nežinau. O tu žinai. Tai pataisyk.) Liksiu su savo nežinojimu. Juk visada galėsiu paklausti tavęs, jei ko apie save nežinosiu, o labai prireiks. Ar ne? Tokia lietingai jauki vasara už lango. Klevai patikliai ošia man gal meilę, gal ne. Vėlgi nežinau. Kaip manai, ką jie man ošia? Juk tu žinai. Išduok man jų paslaptį. Prašau, išduok. Žinai, papasakok man apie mane viską. galima viešai, publikai. Nepyksiu, nes pavargau apie save nežinoti. kas manyje, kiek ko manyje ir apskritai ar manyje ko yra. Ką gebu, ko ne. Suteik žinių nežinančiai.
N.K.