Pašokau iš miego ir, krestelėtas baimės, nesuvokiu, kas atsitiko, bet girdžiu:
  – Tūkstantis ir viena. Girdėk! Tūkstantis ir viena.
  Akys gyvos, bet  atmerkti  jų nesinori. Atrodė, kad joms geriau būti pasilikus užmerktoms.
  – Kaip negirdėsi? Tūstantis ir viena, – pasikartojau lyg  paliepimą. Ir tai nebuvo sunku. Žinojau, kad beveik taip („Tūkstantis ir viena naktis“) pavadinta ir po žmonių pasaulį vaikščioja knyga. Tačiau su ja nebuvau susitikęs.  Kas atsitiko, ko jai prireikė? Akys tyliai atsimerkė, bet šviesos dėl to nepadaugėjo. Buvo šviesu. Dar kurį laiką  pasižvalgęs, pradėjau save įtikinėti, kad tai sapno išdaiga. Tačiau sapnas nekoks, be įkvėpimo. Net ir knygos teisingai įvardinti nesugebėjo. Ar verta dėl to jaudintis?
  Verčiausi nuo kairio  šono ant dešinio. Kaip įprasta, pamanęs, kad taip, aukščiau kilstelėjus savo kairiąją pusę, geriau pailsi širdis. Tuomet laisvesnė, jautresnė be poilsio dirbanti širdis. O Die, kiek dienų, naktų, kai ji taip? Ir kaip jai pailsėti, a? Be poilsio plakančiai širdžiai.
  Truputį  aukščiau pakabintas tradicinis, mažų lapelių sieninis popiežiaus Grigaliaus kalendorius. Iš atversto lapelio gerai matosi informacija. Skaičiau, neužkėlęs akinių ant nosies, ir neatrodė, kad jų reikėtų. Tačiau gali būti, kad toks aiškumas dėl kitos priežasties;  turbūt atversto kalendoriaus lapelio informaciją jau buvau išmokęs mintinai. O jis atkakliai rodė į praeitą laiką

Kovas (2017)
Saulė teka 07:50,  leidžiasi 19:10
        10
PENKTADIENIS
Silvija Naubartas Butgailė Emilis Geraldas
40-ies paukščių diena
Žuvys (02.20–03.20)    Gaidys    69 /10

  Ne vieną kartą  ruošiausi jį užversi, tačiau šitaip, atrodytų, nesunkiam darbui padaryti nekilo ranka. Lyg kažkas jai neleido taip padaryti. O laikas, žinoma, dėl to nestovėjo – skubėjo dienos, ėjo savaitės. Žiūriu gi, kad jau ir trys žvaigždynai  – Žuvies, Avino ir Jaučio – nuvilnijo, nutolo, nučiuožė. Po jų Dvyniai atkuteno pasimandravoti. Va, po dienos kitos, toli aplenkusi maniškį lapelį, tauta atvers gyvenimui birželio mėnesį. O aš? O manasis  kalendorius?
  Kaip suvokti, kas atsitiko, kad 2017 metų kalendorius, lyg nepaklusęs įprastai  tvarkai, kovo 10 dienos neatverstu lapeliu atkakliai bando sustabdyti laiką. Ėgi varduvininkai Silvija, Naubartai, Butgaile, Emili, Geraldai, kas atsitiko, kad va taip?
  Parūpo pasižiūrėti, kas parašyta kitoje lapelio pusėje. Ten taip:
           1001 be 1000 lygus 1
  – O! tuščia, švaru, lyg nebūta jo, – klyktelėjo Silvija.
  – Kaip bekalbėtum, o Kandžius netikėtai išėjo. Labai netikėtai. Kalendoriaus lapelis to nežinojo ir dabar kerštauja, – pamąstė Naubartas.
  – Kad tave kur! Iš tikrųjų 2017 metų kovo 10-oji yra Kandžiaus išėjimo diena. Lapelis laukia, kada jo išėjimas bus pažymėtas, – pasakė Butgailė ir atsigręžusi į mane: – Kada, dzieduli?
  – O Kandžius? Kas jis? Šuo? Piktas? – nepanoro žinoti Emilis. 
  – Emili! – grasinančiai pasakė Butgailė, bet tai jai nesutrukdė laukti mano atsakymo ir argumentuoti supratimą, kodėl reikalinga Kandžių turėti kovo 10 dienos  varduvininku. 
  – Mums Kandžiaus išėjimas stabdo laiką. Sakyk, Pranuci, ką manai, kas reikia padaryti, kad tarp kovo 10 d. varduvininku atsirastų ir Kandžius?
  Truktelėjau  pečiais, nes apie tai, kaip man atrodė, nebuvau pagalvojęs. Nebent savaime.
  – Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus, – vėl, bet  kitaip prasižiojo kalbėti Emilis. Ankstesniu savo pasakymu tik paruošė dirvą, kad atidžiau būtų išklausytas jo supratimas. Ir štai girdim:
  – Tačiau tai irgi tik pradžiai. Tik persižegnojimas. O visų pirmiausia, tuoj pat, nedelsiant, nusitaikius į  Kandžių, reikia parūpinti antrajai  lapelio pusei reikalingą tekstą. Dabar jis tuščias, kaip kapui paruošta duobė.
  – Tu čia, Emili? Va tau! O jau mano akims atrodei žlugęs. Reikia būti dideliu bukagalviu, kad nežinotum Kandžiaus.
  – O ką padarėm, ką darome, kad tokie nebūtume? Tik susapnuoti Kandžių leidžiame. Ir tai tik dziedulio sapnais.
  – Tikrai miela tokį tave girdėti, Emili. Tačiau rodyti į tuščią kalendoriaus lapelį, manau, kad ir aš sugebėčiau. O ką ten parašyti? Kokiu tekstu jį užpildyti? – įėjo į dialogą su Emiliu Butgailė.
  – Savaime neužsipildys. Tai faktas. Tačiau manau, kad geriau pasižvalgę, greitai sužinotume, kad netuščiai pagyventa. Yra, beje, ir tekstų, tinkamų kalendoriams. Tik gal reikia pamąstyti, kaip juos protingiau sukilnoti, sudėlioti, betgi ir vėl apsižvalgykime. Yra kam. Ne, ne! – kilstelėjo į  mane akis Emilis  – Tu, dzieduli, ilsėkis. Aš čia kalbu apie Poe ir Pro. Po balius, po vakarėlius, kaip bitės po žiedus, o prie darbo? Ar kelio nežino, nesuranda.
  – Jos daug dirba. Daug. Net ir tuomet, kai baliuose, kai vakarėliuose. Iš tikrųjų, jos dirba kaip  bitės...
  – Tai va, te jos ir užpildo šį lapelį. Pirmą iš 1001. Ar manote, kad šitas skaičius šiaip sau čia atsirado...
  – O jeigu dziedulis? Galbūt ką nors iš knygos, kurią jiedu su Kandžiumi rašė.
  – Dar vienas rimtas pasiūlymas. Bet kodėl tik dabar sukruntame, kodėl, a? – džiaugėsi ir mąstė Emilis, o Geraldas ryžtingai išplėšė iš kalendoriaus Kovo dešimtosios dienos lapelį ir padavė jį man:
   – Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame. Tačiau argi verta dėl to liūdėti ar kitaip sau priekaištauti, vargintis...