Viskas prarasta paprastai žūti
Be akių nes nurimti nemokam
Ką tik matom vis ritasi ritas
Mano veidas išlepintas sukas.

Nuo kokečių pigių tarsi oras
Ir nuo gėralo širšių nokinto
Pradžioj siaubė nelinksmas mažoras
ir į prietemas durstėme– dingom.

Snigo taip netikėtai grandinėm
Tau viena, man lengva kaip supuoklės
vejas, velias ir balsas ištino
O velniai tik mergaitės kvatoklės.

Taip, grandinė ant riešo, prie kaklo
Slenka, sopa žemyn, bet ne pėdom
Matot, baimė vaišina netaikliai
Rodos vaizdo seka susilietus.

Tiek naktų per ramiai išgulėta
Ant medinio vežimo po tiltu
Mūsų buvo dailiai nusidėta
Kaip žuvų pasikarta ant žilkos.