aistros upė
tu sroveni upe po mano oda –
bauginamai galingai,
kažkur giliai, ten, kur plazda gyvybė.
lengvai lyg žaisdama
išlaisvini nežinomas jėgas
ir stoju prieš tave
skaudžioj jausmų nuogybėj.
atspėjus įžūliai slapčiausią kodą.
many staiga
atrakini giliausius klodus
ir kūną perskrodžia
saldus laukimas,
toks pavojingas tarsi tirštas nuodas.
... o abejonės tirpsta tarsi sniegas,
kai palieti sava galia – aš pasiduodu –
ir savo noru gersiu karštą nuodą –
taip gaižiai sūrų
lyg banga putota.
ir tik lemties vienintelio maldausiu –
tebus mana aistra
tik meilės upės dovanota...
----------------
... kol dar jaučiu 0 gyva versme
srovena ji po mano oda...