nemiegu
žiūriu užsimerkus 
į tamsą, tylią kaip nebylė 
nes neturi ką man pasakyti 
ji nekenčia neoninio mano ryto 
kuris ryškus kaip grafiti 
ant yrančios sienos 
nes šviečiu saulėtomis akimis 
į ten, kur žioji juoda kasdienybės skylė 
skandinu joje plepius rytus 
kurie kalba su manimi 
pamokančiu tonu 
apie tai, ką noriu pamiršti šiandien 
kad prisiminčiau kada norėsiu 
vėl matau brinkstančią dieną 
kietame patale gimdančią 
nesipildančias iliuzijas 
jos miršta motinos glėby 
kad neprarasčiau realybės jausmo 
niurkdančio būties pelkėje iki dusulio 
kol vėl pajunti laimę įkvėpti 
mano mintis vėl nušviečia 
saulėtos akys,  
žvilgsniais pinančios jaukų guolį, 
kur pasitiksiu kitas naktis 
kol prakalbusi tamsa 
atskleis man savo paslaptį 
mainais į manąją 
kurią ji jau seniai žinojo 
ir mano akyse užges saulė 
kad patekėtų kitam horizonte.