Buvo mėnulis jaunas virš jūros,
Buvo ir saulė, švelnūs rūkai...
Buvo aguonos – ateitį būrė –
Ryškiai raudoną. Jos pritrūkai...
 
Buvo dar daug ko, bet neminėsi –
Gintaro lašas mažas, skaidrus
Visgi išliko smilgos pavėsy
Ir prie tos smilgos mintys priglus.
 
Vėl sulinguos vėjui pučiant į krantą –
Smiltim pustys jos, bangom skalaus...
Ir pagalvosi, kad debesys brenda,
Nes nesuranda dangaus gilaus.
 
Gal jo nebuvo? Gal tiktai jūra
Mėlyną spalvą liejo pati?..
Debesys trupa! Debesys gūra! –
Smilgos laukimo gal įpjauti?
 
Ji – tartum žaibas smigęs į kopas,
Smigęs į širdį, kol tu esi...
Vakaras, rytas, diena lyg drobė
Ar Žemę gaubia naktis tamsi –
 
Vėl sulinguos vėjui pučiant į krantą –
Mintim pustys  ji, mintim skalaus...
............................................................................
 
Debesys brenda vis, bet nesuranda
Ir niekada ieškot nesiliaus...
 
2017 birželio 7 d.