Mylėkim žemę, savo žemę,
Kol ji tikrai dar Lietuvos,
Kolei mes patys sėjam, ariam
Ir grumstą šildome delnuos!
 
Dėkokim žemei neparduotai,
Kaip Motinai, kol dar gyva.
Dėkokim žemei išvaduotai,
Ji mums pasaulyje viena!
 
Nors kaimus karpo ir  už eurą
Parduoda juodžemio laukus.
Bando pripilt kišenę kiaurą,
Pardavę auksą už centus.
 
Namo negrįš svetur išvykę,
Nes paliktų namų nebus.
Neklyks griežlė rugiuos paklydus,
Vietoj rugių matys karklus.
 
Te vyturiai padangėj gieda
Ir prašo volungė lietaus,
O žemdirbio nekausto gėda
Dėl dirvonėlio, dėl skurdaus.
 
.........................................
Seimai ateina ir nueina,
Prirašę begalę niekų,
O kad akyse gęsta kaimas,
Sodybos nyksta...
                              nesvarbu.
 
Atrodo tyčia, tyčia kurpia
Įstatymus vis piktesnius,
Kad vėl žmogus pavirstų dulke:
Pilkas, bejausmis, paklusnus.
 
Ne, ne sausros jau bijo kaime,
Net ne perkūno iš dangaus.
Žinias išklauso lyg nelaimę,
Jose du žodžiai: draus ir baus.
 
Kaip šaukt, kad sostinėj išgirstų:
Užsiimat, ponai, jūs niekais.
Ne vien tik kaimas, tauta miršta,
Argi ne jos esat vaikai?!
 
Argi neliko meilės žemei,
Atsakomybės ir garbės?
Paklojom, rodos, laimei kelią,
O murkdomės vis pakelėj.