Ir vėl žiema.
Ir vėl jausmus atpusto –
Lyg būt mažai rutinos, kasdienybės...
Vėl dangūs raukia savo veidą rūstų
Tarytumei iš lovos ką tiktai išlipę.
 
Šalta balta spalva...
Vis tiek nupieščiau,
Kaip kažkada linksmà, duobutės skruostuos.
Po to bučiuočiau lūpas, plaukus liesčiau...
O jeigu nusimintum –
Akys guostų...
 
Bet taip gal nenutiks, nes vėl atšyla
(Lietuviška žiema juk darganota...)
Ir vėlei juosta šakos uosio žilo,
Ir tirpsta viskas,
Ką besugalvotum.
 
Nors kita vertus šalčio gal nereikia –
Tas baltas veidas –
Kaip ledinė kaukė...
...................................................................................
 
Ant tako tupiasi mažytė snaigė –
Žiema...
Ir vėl žiema, kurios taip laukiau.
 
„Kurios taip laukiau“ 2016 sausio 29 d.