Mėnulio pilnatis dangaus šešėlių uoste...
ramybės ežeruos nuskendo vakaro gaisai,
naktis tamsos šilku rasotus skruostus glosto 
lyg išsiilgtom tavo rankom. Nebyliai

drąsi naktis virš praeities pakyla,
paliečia sielą nerimo karštais delnais –
jis kūno vingiais nekantriai vilnija,
susminga atmintin taip perštinčiai aštriai. Plačiai
                      
atmerkiu alkanas akis į minkštą tylą –
jaučiu, kaip sliuogia ilgesys nuogais pečiais –
tos vasaros, kuri skambėjo geismo lyrom,
kvepėjo skrudintos aistros kerais. Saldžiai

lyg tavo kaklą apkabinsiu klampią tamsą –
taip gilią lyg juodas tavo akis. Tik paryčiais        
laukimas skausmo lydimas sukužda tyliai –   
tai, kas jau buvo, niekad nesugrįš. Tuščiai

veju šalin šaltas mintis...
žinau, negrįš... bet švelniai žada guodžianti naktis –

mėnulio pilnatis palaimins mano sapną –
kur vasara... kur vėl kvepės kaitriais jausmais...
ten vėl jauna aistra mums guolį puošia pinavijom –
pagaus... įsuks... ir niekad nepaleis...