Juodas pavydas lyg juodas voras
Raizgė apraizgė žemę po kojom,
Ko čia šypsaisi, kam šitas juokas,
Man viskas skirta, gal tu naujokas.
 
Per mažas statusas būti laimingam,
Nori šypsotis, būk pinigingas,
Jeigu kišenėj tuščia skatikų,
Nebūk kvailys, būk apgaviku.
 
Baltas pavydas tyliai stovėjo,
Viską išklausęs, juoktis pradėjo,
Kai šeimininkė šluotą paėmus
Juodus varatinklius šlavė lyg vėjas.
 
Juodas pavydas net pažaliavo,
Kas mano tvarką čia anuliavo,
Ir susimetęs į juoda kuprą,
Bėgo, nubėgo jis pas Anuprą.
 
O tas žmogelis šventai gyveno,
Šypsojos linksmas, nors jo trobelė
Nei aukštas rūmas, nei smaili bokštai,
O jo širdelė tik vieno troško.
 
Keltis su saule, su rasa praustis,
O įdienojus galvą priglausti
Prie vasarojų, prie miežio grūdo,
O vakarojant, daina išsprūdo.
 
„Už aukštų kalnelių, kur žalia giria,
Ten mano Tėvynė graži  Lietuva“.
 
Juodas pavydas sprogo iš pykčio,
Baltas pavydas juoku ištryško,
Kiek Dievas davė, tiek ir užtenka,
Dabar  laimingi, visiems pakanka.