Net nežinau, kas priverčia žydėti sodus
Ir paukščius giesmei pakylėja.
Ir kas įsako patekėti saulei,
Po to vėl leistis, mėnesiui kabėti.
Kas pakviečia šaltinį tyrą prasiveržti,
Mintims lyg rožės žiedui skleistis.
Net nežinau, kas žemę nepailsdamas vis suka
Ir kam to reikia.
Manytume, tai mums, bet mes čia tik svečiai, – išeisime.
Manytume, ateinantiems, – ir jie neužsibus.
Tai kam gi visa tai?
Gal su mumis kas žaidžia?
Gal stebi iš aukštai, atodūsius skaičiuoja.
Tai kam gi visa tai, gal mes žaislai?..
Gal lėlės nematomose rankose?
Gal įgeidis jau užmirštas seniai?
Pasižiūrėk, kaip žaibas trankosi.
Jis tave trenks ar pagailės,
Kieno tai rankose?
O gal tai dovana, tokia neišmatuojama,
Tokia trumpa, kaip vasaros naktis
Žiogų melodijos liūliuojama...