Mažoji paslaptis be paslapties
Ar matai, kaip žiba dangaus akys?
Juk ne kartą sakiau, kad esu stebima.
Tyliai krito į žemę gaivi ryto rasa,
ir akyse kaupėsi paslapties ašaros.
Ne liūdesys jose spindėjo.
Tik nerimas svaiginančiai žavus.
Ir aromatas giliai į širdį įsiliejo.
Dar nesakiau – esi beprotiškai žavus.
Mažoji paslaptis be paslapties
ir vėl svajonėmis per kalnus skries.
Ar gali būti kas gražiau,
kada širdim į dangų pakilau.