Nenumaldomai skubant į tylą,
Taip nelengva per nežinią brautis,
Kai užžėlę takai ir išdilę
Boružėlių pėdos įspaustos.

Vilgė nerimą rytmečių rasos,
Ir pavasariais ievos putojo.
Tik skaudu, kad jau nieko nerasim,
Dar skaudžiau,kad ieškoti nustojom...