Vilniui
Nejaugi tai tu, nemirtingasai Vilniau?
Ar gavai telegramą, kad tavęs pasiilgau?
Iš lietvamzdžių varva nudvėsusios katės,
Tarp kojų susipina Užupio gatvės.
Kur šuniško džiaugsmo nuoširdūs liežuviai,
Kai virš Liepkalnio tupia smailianosiai lėktuvai?
Tavo smarvę pažįstu pagal skersgatvių tvaiką,
Ar prisimeni, seni, savo pamestą vaiką?
Tavo akys stiklinės nuo dangoraižių dozės,
Nebėra tau vaistų nuo kalkėtos sklerozės.
Iš bromų vaiduokliai – kaip iš laiko mašinų,
Benamiai girtuokliai – mūsų nieks nepažino.
Už langų egoistai virduliai kunkuliuoja,
Troleibusų laidais somnabulai žygiuoja.
Pilnos kišenės elektros lempučių –
Priskyniau visiems nuo kalnelio Markučių.
Tvorom apsitvėrė žvėrys Žvėryne,
Atsidursi Žirmūnuos, jei nukąsi grandinę.
Kas sudaužė smaližių saldžią „Svajonę“,
Kas Makdonaldo mėšlą dabar atrajoja?
Fašistiškai šypsos – „Vaikų čia Pasaulis?“,
Turistams, prašyčiau, neužstokite saulės!
Gedimino papėdėj – per gerklę riedučiai,
Stotyje mes nakvosim – „Labanakt, vaikučiai!“.