Gyvenimas krutėjo, klostėsi,  dzingul dzingul dizinguliavo ir  nors jame niekuomet  nebuvo viskas aišku,  tačiau šįsyk nežinomųjų sparčiai padaugėjo. Niekaip negebėjau atsikratyti minties, kokia priežastis  paskatino Akademix pakviesti mane į vakarėlį ir apsispęsti –  nueiti ten ar ne? Apsisprendimas  darėsi labiau  panašus į  matematiką, į jos algebros  mestelėtą man lygtį, kurią išspręsti nebuvo paprasta.
  – Ten visuomet būna miela ir gražu. Publika įdomi. Rinktinė, – gyrė Akademix vakarėlius Pro (proza). – O šįkart, girdėjau, kad ir Agu Kitkis pakviestas.
  –  Pakviestas? Tai kad – ne! Pats įsipiršo. Pats! Pats sau pakvietimą parašęs. Akademix prašė tik pasirašyti ir antspauduoti, – mielai į pašnekesį įsiterpė Poe.
  – Pakvietimas su antspaudu? Ką, ar mada tokia? Pirmą kartą girdžiu, – nemokėjau suprasti  Agu poelgio.
  – Kitkis gi! Esą, gerbimas Akademix, žinok, kad savo parašu ir  antspaudu darai didelę paslaugą valstybei. 
  – Turbūt norėjai pasakyti – darai  paslaugą Rašyk bendruomenei.
  – Ne, ne, dzieduli. Akademix parašas su antspaudu Agu Kitkiui svarbiau už vakarėlį. Jis jais rodo į valstybę. Lietuvos valstybę. O kartu į save kaip ypatingą  jos pilietį. Į vakarėlius gi ateidavo nekviestas. Jų publika su tuo apsipratusi. Ir jis pats, beje. Tačiau dabar kažkas svarbaus nutiko, kad jis kitaip. Net įdomu.
  – Iš kur žinai? – sukluso ir Pro .
  – Žinau. Ir netgi daugiau. Va ir dziedulis tyli, kad buvo susitikęs su Kandžiumi, o aš žinau.
    Va tau! – nuaidėjo per sielą. Tačiau tai, ką pasakė Poe, buvo tiesa. Niekuomet neužmiršdavau Kandžiaus. Net ir jam neišėjus žinojau, kad negalėčiau užmiršti jo netekęs. Tačiau negalėjau numanyti, kad jis išeis taip lyg nebūtų visai išėjęs. Ir pasimatydavome, ir pasikalbėdavome, ir pasitardavome. Pradžioje pamaniau, kad gal sapnuose taip. Sunku buvo taip tikėti, bet kitokios išeities nebuvo –  laikas ėjo, o aš atkakliai savo susitikimus su Kandžiumi spraudžiau į sapnus. Ir va pasitaikė taip, kad neįspėjęs jo, lydimas už mane visa galva aukštesnės moters, nuvykau pamatyti Kandžiaus jo zonoje, jo Amerikoje. O ten kažkoks lyg ir susiėjimas, susirinkimas. Gausi, išsibarsčiusi po didelę erdvę publika buvo užsiėmusi pašnekesiais, pasitiko mus be menkiausio dėmesio.
  – Kandžiau, – pašaukė moteris, – pasitik. Dziedulis  atvažiavo...
  Atvažiavo? 
  Ir tuoj  matau –  Kandžius atskuodžia. Net žemelė dunda. Pritūpiau erdvės pasienyje pasigauti Kandžių į praskėstą glėbį. Jau netoli. Jau visai arti. Tačiau prie pat atlapoto Kandžiui apkabinti glėbio pasivijo kitas keturkojis. Laika? Galbūt, nes pamatęs jį, atsiminiau
  Простая русская дворняжка...
  Ей bеликая выпала честь
  Laika be ceremonijų nesipriešinantį jai Kandžių nuvijo šalin, prie kiemo vartų, kuriuos ir anksčiau lyg regėjęs. O gal – ne. Gal tai kiti  vartai, tik labai panašūs į tuos, kuriuos kažkur matęs. O ir vietovė, kurioje buvau? O ir publika, išsibarsčiusi erdvėje ir jos pasieniuose? Kažkas neleidžia šviesiau atsiminti. Netgi anos, visa galva už mane aukštesnės moters, pašaukusios Kandžiui apie mano atėjimą – irgi  kažkas neleidžia šviesiau atsiminti. Betgi kas per stebuklai! Klausykit, girdėkit, apie ką kalba Poe? Argi neįtariate, kad ji kalba apie mano nepavykusį susitikimą su Kandžiumi jo apgyventoje zonoje? Iš kur jos žinios? Netgi jeigu tai būtų tik įtarimai, tik parodymas į anosios šalies pusę, man ir tai jau būtų didelio dėmesio vertu reikalu. Kažko laukiau, vyliausi ir kartu jaučiau savyje vis stiprėjančią baimę dėl to, kas atsitiks, išnoks, atsiras įvykiu.
  – Kad ir į balutę įkritus, o sausas nebūsi. Ar tau atrodo, Poe, kad man reikia visą save iškalbėti kaip poterį?
  – Neklausiau apie tave „visą“. Kandžius mums visiems buvo brangenybė.
  – Neskaniai tavo  burnoje  girdisi „buvo“.
  – Ką bedarysi? Nepašauksi „ateik, Kandžiukai“, o ir pašaukus kažkas atsiranda, kad taip padaryti Kandžiui sutrukdo.
  Abejonių neliko. Poe žinojo apie mano nelinksmą pasimatymą nukakus į Kandžiaus zoną, jo Amerikoje. Ir toks suvokimas pradžiugino, vidujinė baime pradėjo lėgti. 

O taip!
Mes gerbiam vienas kitą.
Bet nežinau,
ar Šventame Rašte,
jo knygoje kurioj
bent užsiminta –
kaip atėjai
ir ką kalbėjo Dievas,
kad būtum ištikimas,
kad būtum šuo,
  prisiminiau savo dešimties metų senumo padainavimą ir pastangas publikuoti „Rašyk“ spaudoje mano sielai mielą kūrinį. Deja, nesėkmingai. Kūrinys, kaip parašyta, buvo išbrauktas bendru sprendimu. Labiausiai gailėjausi paskutiniųjų jo eilučių, jo pabaigos.

Džiaugiuosiu Tavimi,
mano šuneli Kandžiau –
manęs Tu – ne,
o aš Tave ne kartą jau
įkandau.
 
  Ir vienintelė, kas šį kūrinį nuoširdžiai pagyrė, buvo Giedrex, parašiusi: ... jo, jo, žmonės kandžiojasi skaudžiau nei šunys, ypatingai išdavikų nuodingos iltys... laaaaabai puikus darbas... 
  – Karieta važiuoja, – pratarė Pro, atidžiai sekusi mudviejų su Poe pašnekesį ir elgseną, jos išraiškas, perskaitydama iš jų daugiau, negu girdėdama kalbos žodžiuose.
  Iš krėslo kėliausi nelengvai, bet kėliausi, kad galėčiau paimti Poe už rankų ir iš arti arti jai žiūrėdamas akis, galbūt net be žodžių,  paklausčiau, ar teisingai  įtariu, jog mudviem su Kandžiumi susitikti neleidusi Laika. Tai buvo sunkus klausimas, labai esmingas, nes pasaulyje paskleista žinia, kad kosmonautė Laika mirė. Girdi, apskriejo apie žemę keturis kartus ir... mirė. O vėliau, girdi, lavonu apie Žemę apskriejusi 2566 sykius sudegė kartu su laivu. Tai, esą, buvo 1958 m. balandžio 4 d.
  – Padėti gal? – pasakė Pro, pamačiusi  mane taip apsunkusį.
  – Taip, Karieta važiuoja, – pasakė Poe, išgirdusi mano sunkų klausimą. Ir plačiau nusišypsojusi jau manęs pasiteiravo: – Betgi sakyk, Dzieduli, kas šalia tavęs pasostėje, a? Tik neslapukauk. Lyg  prie altoriaus važiuotumėte, – valiūkiškai į akis pažiūrėjo Poe. Supratau, kad ji kalba apie moterį, palydėjusią mane į susitikimą su Kandžiumi. Netgi jos vardą prisiminiau. Taigi Amnezija. Negi sugrįžo atgal, a? Negi ir vėl reikės gyventi būnant jos glėbyje, a? – nesmagiai pagalvojau, o Poe tariau:
  – Padėkok Akademix už pakvietimą į vakarėlį. Pasakyk, kad labai į gerbiu. Būtų smagu, kad tai girdėtų ir Agu Kitkis.
  – O Teresėlė? – nesiliovė pašaipėlėmis gelti Poe.
  – Baik! – sudraudė ją Pro (proza), o man padavė ranką ir padėdama sugrįžti į krėslą taip: – Tai sakai, Pranuci, ir vėl vežėjas, ir vėl karieta važiuoja, ir vėl žirgas Ygaga  žvengia.

2017-05-18 08:58