Nebūtų man birželio ir vasaros nebūtų,
Jei nesvaigintų sodo jazminai.
Palinkusi šaka baltom akelėm žiūri,
Kad žydi ji, kaip mano smilkiniai.
 
Akimirkai sugrįžta prabėgę metai,
Visi pavasariai susirenka kartu,
Truputį gal sutrikę, o gal nustebę,
Kad buvusių kadais nepamirštu.
 
Kas man ruduo, jo darganotos dienos,
Kitais sapnais tą laiką gyvenu,
Juose matau, kad stoviu, ir ne vienas,
Tarp kvepiančių sodelio jazminų.
 
Džiaugies sulaukęs, jog vėl pabalo
Žaliavusi šakelė jazminų.
Kuklus žiedelis, tačiau taip gera,
Kai slenka vakaras pabūt kartu.