Labas rytas, neturėtas mano broli,
Labas rytas.
Birželis. Greitai joninės..
Sode rimsta plunksnuotųjų
Alkanų jauniklių čerškimas –
 
Mačiau, išskrido šeši          
Žvirbliūkščiai iš lizdo gebenėj,
Šįryt lizdelis tuščias,
Minkštas, pūkuotas –
Nebegrįžo nakvoti.
Ir mes nesugrįžom.
 
Neturėtas mano broli,
Visada žinojau, kad tu kažkur esi,
Negali nebūti brolio!
Kas būtų skaitęs man knygelę –
„Kliudžiau“?
Ir glostęs visų vėjų iškedentus mano plaukus:
– Neverk! Neverk!
 
Mano broli! Birželis. Greit joninės.
Ar bepažadins saulėtekis
Klevus ant Linksmakalnio?
Jau buvai juos suspėjęs pamilti...
Bet nušienavo piktos rankos,
Kaip viksvas pabaly.
Nusigręžk, mažiau skaudės.
 
Sūkuriuoja vėjai nuo jūros
Mano tuščiam kieme –
Išskrido vaikai –  paukštukai,
Išskrido. Visi.
Kokie rūgštūs alyvinukai – pro lapus.
Nebūdavo, rodos, tokie rūgštūs.
 
Neturėtas mano broli,
Visada žinojau – tu kažkur esi.
Tik mudu prasilenkėm. Gaila.
Liksiu nesužinojus,
Ar tikrai žydros mėlynos,
Kaip birželio dangus  apie jonines,
Tavo akys? Ar švelnios rankos?
Mano broli!