Tik metų laikas
Ko man bijot? Savęs, kitų, likimo?
Kas buvo ar kas tiktai bus?
Atslinks ruduo, kaip visada nuo kosulio užkimęs,
Kaip visada pavasaris prabus.
Juk visa tai – tik mano metų laikas –
Besikartojantis, sugrįžtantis atgal,
Nepasimokantis (žmogau, koks vis dėlto tu paikas...),
Dar mylintis, nemylimas... Nes gal
Jis bes pirštu, sustos ir garsiai juoksis
Pamėklišku bei širdį stingdančiu juoku:
„Neimki nieko, tačiau ruoškis – atiduosi duoklę...“
Ir amžiai taps akimirka. Lieku
Aš vis tiek čia... Ir čia vis keičias
Rausvėjantis dangus į žiburius žvaigždžių,
O sniegas virsta lietumi ir metų eina skaičiai,
Bet jų tipenimo nebegirdžiu.
....................................................................................................
Arba girdėt nenoriu. Taip – aš paikas.
Galbūt todėl ir mano metai laikos.
Ir net daugiau –
Elgiuosi tartum vaikas
Suspaudęs saujoj tuziną vilčių...
2017 birželio 6 d.