Raudonas vynas liejas per kraštus
Ir sąmonę aptemdo.
Ir gera, lengva daros mums,
Atrodo, kad sparnai išauga.
Pražysta vyšnios po langais,
Raudonos uogos sirpsta,
O ant juodų šakų antai
Varnėnai uogas skint nerimsta.
Ak tie varnėnai, tie žiopliai,
Jie vyno nepažįsta, 
O žmonės mes tikri kvailiai,
Mat kartais net per daug
Su juo susipažįstam.
Ir atlapojam krūtines plačiai
Iki pat galo.
Kas vyšnių vyną sulaikys
Iškvosti viską iki galo.
Ir gailimės tada jau mes,
Bet viskam jau po laiko.
Ir traukia vynas vėl,
Nes jau beveik neliko laiko.
Neliko laiko atsivert,
Neliko laiko kojas rasoje pamerkt,
Tuščiom kalbom neliko laiko...