Tu vis dažniau ir vis dažniau imi šypsotis...
Nors nematau – jaučiu –
Esi man artima.
Ir grįžta traukiniai, ir vėl atgimsta stotys –
Vagonai dunksi nenutrūkstama gama.
 
Vėl bėgiai blizga saulėje, nes rytas kelias
Šviesus, žvalus, belaukiantis naujos dienos,
Kai žmonės perone tau mos: „Laimingo kelio!“
Ir net beržai prie kelio šakomis pamos.
 
Praverki langus vagone –
Lai vėjas plaka
Švelniais delnais į skruostus, nešasi mintis,
Kurios dar šmėkšteli kamienais: „Buvo vakar...“
Bet vakar buvo jau, o šiandien tu esi.
 
Tegul, na, ir tegul paskutinsyk suūkęs
Kadais nuo bėgių virto senas garvežys...
Nors gels dailiu braižu rašytas atvirukas,
Ir jo – lyg atminties –
Jau nieks neprirašys,
Jis liks tik pas mane.
 
Tu dar išsiųski kitą –
Juk vėl atgimsta stotys, grįžta traukiniai,
Vėl blizga saulėj bėgiai, kada kelias rytas
Ir dulkėm pakelės nusėda, kas seniai...
..........................................................................................
 
Šypsokis vis dažniau,
Prašau, dažniau šypsokis!
Nors artima esi, vis tolsti pamažu...
Žinau, kad niekad nematyt man tave tokią –
„Laiminga aš...“ –
Tenoriu perskaityt pažįstamu braižu...
 
2017 birželio 5 d.