ne...
Neatimk iš manęs paskutinės vilties,
Nenuplėšk paskutinio drabužio,
Nes apnuogintas kūnas kliedės ir kalbės,
Kad gyvenimas rožiniu būna.
O tikėjimas grožiu ir jo galia
Vis atgims iš apdeginto krūmo,
Tai tokia nuostabi gyvybės galia,
Ji mus krintančius kelia ir stumia.
Ir bandau įkvėpt, kaip žuvis iš vandens,
Tyro gurkšnio rytmečio ryto,
Ir taip noris visa širdim patikėt,
Nieko blogo šiąnakt neįvyko.
Duonos riekę pusiau, viena man, kita tau,
Viena paukščiui, sparnuotam giedoriui,
Tokia meilės kalba, tartum ryto malda,
Ji tyli ir šventa ir be žodžių.