Ar pasmerksi už tai, kad tyliu,
Išminties į žodžius neraikydama?
Viskas – tavo, iki trupinių – 
Tiek aukštikalnės, daubos, tiek lygumos.
Pasitikslink – glėby dar glūdžiu.
Tavimi aš semiu pilną būtį.
Ką tyliu, negaliu apsakyti žodžiu –
Kaip žvaigždynų didybės rugpjūty.
Dėkui tau, kad išlydai prasmes,
Kad gavau paragauti nektaro.
Atskiri aš ir tu tapo mes, 
Kas tie žodžiai? Glėbys atsidaro,
O jame – ir viltis, ir svaja,
Aidūs tvinksniai ir giesmės ekstazės.
Aš tyliu. Nepasmerksi manęs?
Tu šypsaisi it laimę atradęs
Ir atodūsis toks – iš gelmių.
Pasirodo, ir tau žodžių stygius.
Kokia sotis iš tų trupinių!
To tylėjimo sau net pavydžiu.