Apie ką?
 
„Apie ką?“, – užvardijau šį skyrelį ir failą, kuris gal išsiplėtos. Tai yra, paklausiau pats savęs, ir pradėjau: rašyti mąstydamas apie ką dar man parašyti. Vis tiek kas nors skaitys. Dabar va šitai: apie Frenką Zapą. Paaiškinu, kiek žinau, nemanydamas, kad nežinau. Turėjau savo gyvenime vieną automobilį: ZAZ 968. Jo charakteristikų čia neaprašinėsiu, nebent tiek, kad tai buvo pati prasčiausia mašina iš visų, kurias Tarybų Sąjunga gamino. Aiškus daiktas, todėl buvo ir pati pigiausia, bet vis tiek ne kiekvienas norintis galėdavo ją nusipirkti. Aš irgi nebūčiau šios kiekvieno tarybinio piliečio svajonės įsigyvendinęs, jei... man mano tėvas nebūtų jos nupirkęs. Ai, gal įdomiau, ką užsimojau sakyti: tą mašiną visą laiką vadinau žodžiu „zapas“. Todėl bemaž neabejoju: (pasityčiojimui iš manęs) pastatė Vilniuje paminklą muzikantui Frenkui Zapai. Taigi, jau ir tada sekė mane, manau, jau netgi ir mintis sekė. Tą supratau, nors, visą tiesą sakant, tada dar tik įtariau (kai šį paminklą pastatė), kad paminklą pastatė todėl, jog tą sovietų mašiną aš visuomet vadindavau žodžiu „zapas.
Būtų kam tai patvirtinti ar paneigti, bet, turbūt, dar vis bijosi žmonės seno okupacinio raugo.
 
 
Žemėlapiai
 
Na ką apie žemėlapius. Esmę iškart pasakau, nes labai daug kas nežino: jie būdavo klaidingai, klaidinančiai sudaryti ir išspausdinti. Šit einu su panele turistaudamas pagal žemėlapį ir tiksliai nerandu kas ir kaip žemėlapyje parodyta, vietovėje randu tik gerokai kitoje vietoje: lokalumo nėra. Tada nežinojau, kad tai sovietų karinis maskavimasis, ir labai stebėjausi ir piktinausi: mokslas toks pažengęs, tiek pakankamas, kad žemėlapis būtų tikslus ir štai matau, žiūrėdamas ir eidamas, arba važiuodamas... žemėlapis netikslus! Moksliniai institutai žemėlapius leidžia, o jie kaip nemokšų! Moksliniai institutai, protingieji, išsilavinusieji žemėlapius gamina, o štai koks apmaudus netikslumas: tarkim, einu panemune į Veliuoną ir... nerandu Veliuonos ten, kur žemėlapyje ji pavaizduota.
*Šis mano straipsniukas apie žemėlapius KGB srutų gaujelei, kurie mano mintis seka, kaip supratau, ypač nepatinka: bangomis labai apsunkino man blogąją savijautą, kai jį 2017.V.29 dienos rytą rašiau ir pildžiau.
 
Sovietmečiu žemėlapių buvo pirkti kiek nori, regis, po 15 kapeikų, buvo netgi spalvoti, bet visi, jei gerai atsimenu, buvo rusų kalba. Aš savo buto virtuvėje buvau prisiklijavęs Lietuvos žemėlapį prie sienos. Jame dažnai pamatydavau, sakykim, Kražius, kuriuose XIX amžiaus gale, caristai uždarė bažnyčią; žinojau detalių, kaip tai vyko, kaip bažnyčią kražiečiai gynė, budėjo joje, kaip žandarai su arkliais ir nagaikomis joje buvo įjoję net iki altoriaus ir bandė išvaryti tikinčiuosius, kai tarp bažnyčios gynėjų buvo net ir labai narsių moterų, kaip besipriešinusius bažnyčios gynėjus Vilniuje muravjovininkai teisė kalėjimu ar trėmimu į Sibirą (lyg tuose rūmuose teisė, kurie sovietmečiu buvo KGB, nes seniau tame pastate buvo teismo rūmai). Žemėlapyje pamatydavau dar ir kitą vietovę, kurioje įvyko kažkas panašaus kaip Kražiuose, bet jau neatsimenu jos, rodos, Kenstaičiai.
Dar man norisi pasakyti, kad KGB srutos visus žemėlapius, kuriuos turėjau, privertė mane išmesti: psichologiniu terorizavimu ir bangomis, nuotoliniu būdu veikdami man galvą. Tai buvo be galo seniai, maždaug 1994 metais: turėjau senovišką labai sudilusį stalą (beje, už kurio kažkada Knygų rūmuose istorikas Juozas Tumelis sėdėjo), tai viename to stalo stalčiuje turėjau tiek daug visokių žemėlapių, kad stalčius vos užsidarydavo. Visus iki paskutinio tuos žemėlapius išmečiau, ir tuo „gaudamas“ manęs skurdinimą. Visi žemėlapiai buvo daugiausiai apie Rusijos topografiją, vakarietiškų tai, aišku, neturėjau, vakarietiškų žemėlapių pirkti nebuvo, kaip ir galimybės Vakaruose, tokiam kaip aš, pabuvoti.
O kai važinėjau 19-uoju troleibusu į darbą Lietuvių kalbos institutan, tai mačiau namą – seną gelsvai plytinį namą, ant kurio skelbimas: žemėlapiai čia pardavinėjami; per troleibuso langą matėsi iškaba: „Žemėlapiai“. Kvailai ir nekukliai pamanydavau, kad būtent dėl manęs ir ta parduotuvė toje vietoje ir jos iškaba.
Dabar man reikia jau ne žemėlapių, o tik to, ko labai noriu.
 
 
Sena daina
 
Yra Violetos daina „Vakaro žvaigždė“, kurioje „matosi“: ant senos palangės kaktusai žydės, ir klausia dainoje: kas tenai rakina miegančius vartus, šaukia amžinus vardus; ir perspėja: žengsi vieną žingsnį ir per amžius liksi... Gal jau tada sekė mano mintis? O kada? Vartus rakindavau maždaug nuo 1982 metų; mat gyvenau buvusiame Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyne, dirbau kiemsargiu ir priklausė man ten tai pagal pareigybę – rakinėti vartus: vienuolyno vartus vakare užrakinti, o ryte atrakinti. Tas vienuolynas prie Šv. Jurgio bažnyčios (funduotos mūsų šalies kareivių pergalei pažymėti), vienuolynas Vilniuje, dabar jau grąžinamas kam priklausė (jame buvo Knygų rūmai). Kiemus savo šventoriuje vienuolynas turėjo dvejus; vieną tų kiemų, kuris buvo su vartais, aš rakindavau; gavau, jiems rakinti – t. y. atsivežiau iš gimtojo kaimo – atkarpėlę lenciūgo, juo apimdavau vartų kraštines briaunas ir spyna ta lenciūgėlio grandinėle vartus sujungdavau, juos užvėręs, o ryte, nukasęs sniegą plačiu kaip ta palangė kastuvu – sniegas mat, nesunkus, jei nešlapdribiškas būdavo, tad kastuvas darbo spartai geras būdavo platusis – ryte atverdavau tuos vartus, kurie regis dar ir dabar tebėra, o ar juos pakeis, ar ne – vienaip ir kitaip gali atsitikti: matau, kad visko padaro, kurie seka mano mintis ir mano raštą...
O gyvenau, tuo laiku tame vienuolyne tarnybiniame kambaryje, kuriame palangės... tokio platumo, kad atsigulti galėtum, jei neturėtu kur! Tai tokio storumo to vienuolyno sienos (taigi tokia ir palangė)! Malonu būdavo tokią nematytai plačią palangę pamatyti, ištaikingai ir „nežabotai“ išmūrytą praeities meistrų būsimiems amžiams... Laikydavome ant tų palangių gėlių, kaktusą vazone, pačiame kaip talpiausia lėkštė; ant kitos palangės – pelergonija, jos žiedai, dideli, lyg iškarpyti, savo lapų žalumą ir malonumą akiai davė kasdien tą gėlę pamatant...
 
 
Čia bus šlykštu
 
Nežinau, ar nerizikinga pereiti prie šlykščių dalykų. Nors ir neabejotinai rizikinga, bet pasakysiu vieną atvejį. Žinia, geriausia būtų niekad prie šlykštumo nepereiti. Bet man reikia kažkaip, ir šit netgi visaip, gelbėtis nuo kėgėbistinių srutų gaujelės, kurie kankina mane kankinančiom būsenom ir seka mano mintis! Bet man naudingiau būtų jei paskaitytumėte, nors ir šlykštu...
*Svaigina (nuotoliniu būdu) mane kėgėbistiniai srutos, toliau negaliu rašyti, nei redaguoti šio teksto, jį jau anksčiau buvau parašęs, guluosi... 2017.V.19
Bet štai vėl esu gyvas rašymui, keliuosi kaip feniksas iš pelenų, kankinimo būsenos srutos nors nėra man išjungę, bet vis tiek prie kompiuterio atsisėdau.
 
Kol dirbau valstybinėje įstaigoje (privačioje nedirbau jokioje), o ir dabar ir namie tai taikosi: garsiai... pirstelėdavau. Kai iš kabineto daktarą, su kuriuo drauge dirbau, iškėlė dirbti kiton įstaigon ir likau vienas, tai nuo tada ir pradėjau šitaip (ir šitaip gėdingai) gintis nuo KGB srutų gaujelės sekimo. Nors kai gerai pagalvoju, tai šitaip nuo kėgėbistų gaujelės gindavaus ir daug anksčiau – kai daktaras dar nebuvo perkeltas dirbti kitur, o būdavo valandai kitai iš darbo kažkur į miestą išlėkęs. Tai maždaug aišku? Bet pasmulkinsiu aiškinimą: gaujelė mano mintis seka, kankina mane nuotoliniu būdu ir viską girdi, ką aš girdžiu, ir net kažkiek ir mato, ką aš matau, todėl tie visi pirstelėjimai būdavo jiems. Labiausiai tam šitą šlykštumą darydavau kuo garsiau, kad jie visi pasišalintų nuo manęs. Kai kabinete dirbti vienas likau, niekas šitaip juokingai priešintis netrukdė. Kaip jau sakiau, daktaras kitur buvo perkeltas dirbti, nors kai pagalvoju tai man reikėjo ir prie jo tai daryti, kabinete nesivaržyti. Tačiau toks noras išsipildymui retai beatsirasdavo. Gal daugiau ir nesiplėsiu apie esmę šio šlykštumo pasakęs. Maždaug aišku kaip ir viskas. Pavyzdžiui, kaip aš bijodavausi, kad tuo momentu kas nors į mano kabinetą neužeitų, kol „kvepia“...
Ir sužinojau, šiuo atveju ir šia praktika, labai žavingą dalyką: kažkas gaujelėje, kurie mane tiesiog mikroskopiškai seka, kažkas pasakė po mano pirstelėjimo (ir aš tai nugirdau): „Ne visi garsai prognozuojami“. Tai reiškia, iš šių žodžių vėl supratau, kad jie (KGB srutų gaujelė) apie mane žino viską į priekį, mano egzistavimą smulkiai žino ir būsimą.
 
2017 m.