Kartais bijau jog aš pritrūksiu žodžių
Ir sąsiuvinio lapas tuščias liks.
Ir mintys užsivers ,lyg debesys juodi užgožia,
Padangę drumzlino rudens.
Kartais atrodo jog vilties ptitrūksiu
Ir niekas rankos neišties,
Kartais atrodo jog palūšiu
Lyg liaunas medis be šaknų gelmės.
Pasaulis rodos šiandien pilkas
Nors saulė ridinėjas dangumi.
Gandralizdis pakelėje vis tuščias.
Ar kada nors gandriukai čia snapais taukšės.
Ar kada nors dangus suteiks pilnatvę,
Į rojaus sodo gilumą pakvies.
Žaltys vis Ievą ir Adomą gundys,
Uždraustus obuolius ragauti kvies.
Staiga aptemo, tvenkiasi audra
Ir medžių šakos linksta tarsi smilgos.
Matau, kaip dangų skrodžia žaibo draiskana,
Matau jau greit gaivinantis lietus
Bus čia visų taip išsiilgęs.