Gyvenimas susiūtas siūlais. Jie – nudyla...
Ir, užsidengus veidą tu skara,
Jau praregi – tikrai dabar nėra
To pastovumo, kuris primena idilę.
 
Ramunių puokštė saujoje... Deja, nuvyto –
Nebursi žiedlapiais – renkies pati.
Kažkur širdies kertelėje jauti,
Kad klystame visi, nors jeigu dar neklydom.
 
Nereikia slėpt akių, kai dingsta išdidumas –
Ir angelai net pameta sparnus,
Ir grįžta Žemėn pėsčiomis pas mus,
O debesys jiems tampa – tiktai baltais dūmais.
.......................................................................
 
Gyvenimas susiūtas siūlais. Aš tau siūliau
Nedengti niekada akių skara.
Nes išdidumui ribos juk yra –
Teks pripažint –
Tikėjomės daugiau
Nei turim...
 
2017 gegužės 31 d.