Net nežinau, kaip pavadinti
Tą laiko tarpą – dangus liečia,
Kaip to lengvumo vis nesugadinti,
Kai į bendrystę širdį kviečia.
 
Glundi kaip ta rasa prie žiedo,
Geri gerumą, meilę, viltį
Tol, kol širdy kažkas užgieda,
Taip nedrąsu... tik nenuvilti.
 
Net nežinau, kaip pavadinti
Saldžias tas valandas ramybės,
Rimta, kai žada tave ginti —
Pražydo žiedas vėl gyvybės.