O nerūstauk, galingas Perkūne,
Ir negąsdink ugniniais žaibais.
Man vis viena – kas lemta – lai būna,
Nesistengsiu jau nieko pakeist.

Neturiu aš dėl ko atgailauti,
Ir paminklo aš sau neprašau.
Man koktu žygio draugą apgauti,
Nors išduotas ne sykį buvau.

Ir ne kartą likau nusivylęs,
Nors iš pykčio neliejau tulžies,
Tik su laumėmis grūmiausi tyliai
Dėl kiekvieno sprindžio lemties.

O dabar – taip gyvenime būna –
Aš ramiai noriu viską užbaigt.
Tad nerūstauk, galingas Perkūne,
Ir negąsdink ugniniais žaibais...