Mūzos apsėstas

Nešykštėki, mūza, posmų ir malonės,
be tavęs jau nieko žemėj neturiu,
veržiasi į saulę žodis ir svajonė –
negaliu užkirsti jiems plačių kelių.

Mano dienos bėga spindulių netekę,
mano dienos skuba, o ir aš skubu,
tik kažkur svajonę švytinčią pamatęs
paskui ją nubėgu saulėtu taku.

O svajonių paukšte, o nakties pagunda,
tu viena manin neliaudama kalbi,
man seni troškimai menas, kyla, bunda,
kaip žvaigždžių sidabro ašarų pilni.
bitėžolė