Aš nuodėmės spalvą pažįstu
Ir atgailą karčią matuoju širdim.
Sunkiais akmenim kelią kloju,
Sunku būt sunku pasmerktuoju
Ir vietos nerast savastin.
Geriau žemyn galva kaboti,
Nei laiką užtemdyt kančios graužatim.
Atsiveria pragaro vartai
Ir dūmai išgraužia akis.
Jei kas išvaduotų nuo būsenos vergo
Ir leistų laisvam pasilikt.
Laisvam tarsi vėjas sparnuotas,
Lyg paukštis išskleidęs sparnus,
Ištrynęs randuotą paviršių,
Išlaisvinęs sielą žmogus.
O Dieve, juk tu gailestingas,
Išmeski tu karčius pelus,
Tik grūdus paliki aruode,
O man atleidimo jau melst per vėlu.
Nebent tik dangus viską girdi
Ir perduos, – atleisk man, – žodžius.