Naktį ištvėriau. Dabar reikės ištverti dieną. Tokią pat nuobodžiai įkyrią kaip ir visos iki tol. Bjauru sieloje, kai tiksliai žinai, ką ir kada darysi, veiksi, kur eisi ar neisi niekur. Gal nežinoti irgi negerai? Tuomet bent jau būtų intriga ar jos skurdi užuomazga. Čia, žinote, iš tos pasakos, kad žmogui visuomet kas negerai. Žvilgčioju į antra diena tylintį telefoną. Niekas neskambina, neskambinu niekam ir aš. Iš dalies, kad nelabai ką turėsiu pasakyti, iš dalies bijodama, kad nesavalaikiu savo skambučiu suardysiu kieno idilę. Nes visuomet juk išlieka tikimybė, kad tavo to paskambinimo nei laukė, nei nori. Tik va tiesiai nesako, dantis sukandę kalbasi su tavimi, net apsimeta, kad nudžiugo, padėkoja už skambutį. Apsimestinis mandagumas blogiau už ledinį dušą, kai iš čiaupo nebėga karštas vanduo. Sakau, kad telefonas tyli antra diena, nes prieš tai paskambino viena draugė, tiksliau, gera pažįstama. Lipau iš troleibuso, buvo neparankus tas skambutis. Pažinau iš numerio ir iš balso, kas skambina. Manau, ir ji mane pažino. Mano balso tembro su niekuo nesupainiosi. Jos žodžiai. Todėl buvo keista, kad apsimetė, jog apsiriko ir nežino, kur paskambino. Mat skambina iš laidinio. Tą jos numerį seniai nešioju savo galvoje, niekaip nepamirštu. Nors šiaip esu negabi skaičiams.Tarusi, kad negaliu padėti, nuspaudžiau Baigti. Abipusė apgaulė? Neblogas priešnuodis prieš nesusikalbėjimą, kurio beveik niekada neišvengiam abi. Namie sekundę, gal tik sekundės dalį padvejojau, ar neperskambinti. Atmečiau mintį kaip absurdišką.
Pamažėl traukiasi debesys, bus giedra, Taigi sėsiu prie savo Toyotos. Esu jau „žabala", tai visada laukiu gerai aiškios dienos, kad ją išsitraukčiau. Kitaip neįveriu siūlo į adatą. Atslenka vasara, nori nenori reikia pasitaisyti sukneles. Gražiai atrodyti ir aš nieko prieš. Stengiuosi neatsilikti nuo mados, o labiausiai nuo savęs. Žvilgčioju į telefoną. Su viltimi, kad kas paskambins, kur pakvies ir nereikės užsiimti veikla, kurios nemėgstu. Prievolė visad vargina, nervina, išsunkia kaip reikiant. Gal todėl dabar vaikams pareigos ir prievolės tabu. Pavydžiu jiems ne juokais. Augti tik su teisėmis teisinėje valstybėje fantastika. Nesvajok, užaugai pareigų apsuptyje, tai ir marš sau savo pareigą vykdyti. Sakau, vienintelė paguoda, kad gražiai atrodysiu, ir gal dar kieno nosį į savo pusę pasuksiu. Girdžiu prunkštelėjimą. Įsisvajojo senė apie dangiškus migdolus. O svajoti niekam nedraudžiama, va svajonėms jokie amžiaus ribojimai negalioja. Na jau kiek supykau. Tai einu savo dieną tvert. Niekur nuo to nepasidėsiu. Kaip ir nuo varnų kranksėjimo už lango. Muzika, brolyti, kokios dar nė vienas kompozitorius negebėjo parašyti.