Laiko tėkmė
Laikas vis nyksta, laikas vis slysta.
Tyliai be garso neša jį upė laiko tėkmės.
Juodas ir baltas, šiltas ir šaltas,
Liūdnas ir linksmas jis slys pro pirštus.
Sukas jo girnos dieną ir naktį,
Mala malūnai laiko purslus.
Tyla bežadė žemę sukaustė,
Žodžiai užstrigę, gal jų nebėra,
Gal dar nebuvo, gal jau išsibarstę,
Gal jau išlėkę į laiko dausas.
Žodžiai lyg paukščiai kilę į aukštį,
Tiškę į žemę lyg šaltas lietus.
Tiškę į tylą, į žydintį sodą,
Paukščių klegėjimą ryto žaisme.
Rudenio medžių gelsvą žydėjimą,
Rodos, pasaulis būt tuščias laike.
Rodos, jau niekas nieko nelaukia,
Viskas įvykę, kas buvę plane.
Rodos, jau saulė vakarop šaukia,
Rodos, mėnulis jau glaudžia žvaigždes.
Tyla bežadė, dangus sustingęs,
Nejaugi laikas tik tyliai slysta,
Nejaugi laikas nematomai nyksta,
Neša jį upė laiko tėkmės,
Nejaugi niekas iš naujo negimsta,
Tarsi vaivorykštė dingsta skliautuos.